Balandžio 13 d. Zyplių dvaro arklidžių galerijoje keramikė Eglė Tyzenhauz pakvietė į jubiliejinę darbų paroda „Dėkui Tau...“, kurią surengti ją įkvėpė vaikai. Jubiliejinėje parodoje menininkė rodo skirtingais gyvenimo etapais bei kartu su dukra Sofija sukurtus kūrinius.
E. Tyzenhauz tikra panevėžietė, į Suvalkiją atvyko gyventi prieš 24-erius metus. Kaip sako pati Eglė, augo ji grožio apsuptoje aplinkoje, tėtis įskiepijo meninius gebėjimus, mama –meilę rankdarbiams, o su amžinatilsį jaunesne sese mėgo eksperimentuoti ir išbandyti įvairias meno sričių technikas. Tačiau tik atvykusi gyventi į Suvalkiją pradėjo savarankišką kūrybinę veiklą. Pradėjo rengti autorines ir dalyvauti kolektyvinėse parodose, yra „Aukso vainiko“ ir kitų konkursų dalyvė ir nominantė, nuo 2003 m. Zyplių dvaro keramikos studijos įkūrėja, edukatorė ir plenerų vadovė. 2015 m. E. Tyzenhauz suteiktas meno kūrėjos statusas. Kartu su sūnumi Ryčiu ir dukra Sofija neseniai įkūrė „ArtTyzenHauz“ studiją, kurioje vedamos edukacijos, eksponuojami ir kuriami darbai pagal užsakymus.
Vaikų paskatinta, Eglė ir surengė šią jubiliejinę parodą. Dukra Sofija atviravo, kad nors vaikystėje ir mažai mamą matydavo namuose, mat ši dirbo ir kūrė Zyplių dvare, mokykloje, bet šiandien džiaugiasi galėdama kurti kartu su mama.
„Turiu pripažinti, man menas nelabai patiko, nes augau... mene. Tiesa, mama buvo šiek tiek nutolusi nuo kūrybos, tačiau džiaugiamės mes visi, kad vėl sugrįžo. Šiandien abidvi kuriam, juokiamės, savo mintis svaidom“, – pasakojo Sofija. 
Eglė Tyzenhauz ypač dėkojo savo šeimai, dukrai Sofijai už sugrąžinimą į kūrybą. L. Poškevičiūtės nuotr.
E. Tyzenhauz sūnus Rytis taip pat prisiminė, kad su mama buvo išvažinėtos visos mugės, jis, nors ir vaikas būdamas, padėdavo ir stalus sunešioti, darbus sudėlioti.
„Nebuvau maištininkas prieš menininkę mamą. Didžiavausi ja. Sulaukdavau ir iš bendraamžių atsiliepimų, kad kaip faina, kad tavo mama menininkė. Priėmiau viską natūraliai. Iš kitos pusės – neturėjau pasirinkimo. Ir aš užaugau tarp menininkų“, – kalbėjo Rytis pridurdamas, kad kuomet mama pradėjo dirbti apsaugoje, praktiškai nustojo kurti.
„Bet šis darbas visai nenugesino meno gyslelės. Mes vežiojom mamą po parodas, sakėm, kad turi, mama, vėl imti kurti. Jos sugrįžimą prie kūrybos pavadinčiau pabudimu“, – kalbėjo Rytis, o Eglė atskleidžia, kodėl parodą pavadino „Dėkui Tau...“ 
L. Poškevičiūtės nuotr.
„Nes noriu kiekvienam iš jūsų padėkoti. Kiekvienas iš jūsų buvote skirtingame mano gyvenimo ir kūrybos etape. Kai mokiausi, po pamokų eidavau pas tokį menininką Algimantą Kazlauską, kuris lipdė skulptūras. Panevėžyje pradėjau kurti nuo mažų namukų. O didesnis polėkis kurti atėjo atvykus į Suvalkiją, į kaimą. Lenkiu galvą prieš Vidą Cikaną, kuris suteikė studiją, davė neįkainojamų patarimų kūryboje. Dirbant Lukšių gimnazijoje taip pat padarėm daug gražių projektų“, – pasakojo Eglė pridurdama, kad būtent į šią arklidžių galeriją ji Sofiją atsinešė vos metukų. – Dalyvaudavau „Dailiaus“ rengtuose pleneruose, čia sukūriau pirmąsias skulptūras. Čia sutikau daugelį iš jūsų. Čia buvo namai... ir liko, – sakė Eglė. – Pradėjus dirbti apsaugoje, šis darbas davė stabilumą, išmokė taisyklių. Reikėjo grįžti... manau, kad grįžau...“
Bet labiausiai Eglė dėkojo savo šeimai, giminaičiams, o Eglės mama Genutė Bučiūnienė pasidžiaugė, kad Eglė išpildė tėtės svajonę – būti keramike ir kūrėja.
„Kai atvykom gyventi į Suvalkijos miškus, pasidarėm tokias dirbtuves, ten pradėjai lipdyti molį. Atsimenu, kaip su kiekvienu nulipdytu darbeliu bėgdavai namo ir nešdavai rodyti seseriai Rūtelei, kuri buvo tavo pirmas darbų vertintojas, kritikas. Ir kartu džiaugėtės. Kuo toliau, tuo tavo darbai keitėsi, nes subrendai kaip asmenybė. Manau, tą kruopštumą įskiepijau aš... Didžiuojuosi tavimi, myliu...“ – emocijų neslėpė Eglės mama.
Eglę su parodos atidarymu sveikino Šakių rajono tautodailininkų bendrijos „Dailius“ nariai, artimieji bei giminaičiai. „Dailiaus“ pirmininkas V. Cikana pasakojo, kad Zyplių dvare nuo seno buvo susiformavusios keramikos tradicijos, pasidžiaugė, kad Eglė jas čia ir toliau tęsia.
„Gerai, kad, Egle, tu išvažiavai iš čia. Pametei tą kaimišką keramiką...“ – kalbėjo V. Cikana.
Jam pritarė kalvis Regimantas Stanaitis sakydamas, kad nuo tos kaimiškos keramikos Eglė nužengė „septynmylius žingsnius“. Tautodailininkė Rita Mockeliūnienė bičiulei linkėjo ir toliau išlikti tokia besidžiaugiančia gyvenimu, kiti parodos lankytojai – kad ir toliau nenustotų kurti, neišsisemtų.
Šioje jubiliejinėje parodoje – vieni iš pirmųjų Eglės darbų – nameliai, skulptūros. Tarp eksponuojamų kūrinių – interjero detalės: vazos, žvakidės, indai, papuošalai. Neseniai Eglė pradėjo kurti iš kaulinės keramikos ir porceliano. Netikėtai – laikrodžius. Akį traukia ir pastaruoju metu sukurti kūriniai: rankinukas, batelis, Sofijos – miestas ir abiejų keraminiai paveikslai, kuriuos sukūrė per pusantro mėnesio.
„Molis randamas žemėje, tad ir norėjome sukurti tokius žemiškus dalykus kaip rankinukas, batelis. Kituose kūriniuose daug baltos spalvos ir blizgesio. Tai, kas šiandien populiaru, modernu...“ – sakė Eglė.
Julius iš Lukšių:
