Liepos 6 d. popietė Tubelių kaime, Zyplių dvaro pašonėje. Vėl svetingai atvertos tapytojo Vytauto Kauno ir jo žmonos Linos galerijos durys, šurmuliuoja susirinkusieji. Aplanko šioks toks déjà vu , nes beveik prieš metus čia vyko šios galerijos atidarymas. Šįkart metinių sukakčiai paminėti – kvietimas užeiti į naujausią V. Kauno tapybos darbų parodą „Apie moterį“. Gal apie vieną moterį, o gal apie moterį kaip idėją, jausmą, būseną, neišsemiamą temą, kurioje slypi visos pasaulio potekstės...
Sunku pasakyti, ar tarp meno ir gyvenimo yra riba, o ir žiūrovas juk pats laisvai nusprendžia, kur baigiasi drobė ir prasideda vidinis pasaulis. Gal iš tiesų viskas susimaišo ir persipina? Sekmadienio popietė Kaunų galerijoje vėl bylojo, kad ten, kur V. Kaunas, kur meną suprantantys žmonės, ten vietos spontaniškai improvizacijai ar performansui visada atsiras. L. Kaunė prisipažino, kad kalbų nesiruošė, nes „pasiruošimai ir taip išjudina galvą“, todėl viskas buvo tikra ir natūralu. Kaip ir pats Vytautas, kuris prisiminė pernai, prieš pat galerijos atidarymą nutrūkusias gitaros stygas – šiemet, pasirodo, jos jam vėl ne iš karto norėjo paklusti. 
V. Venslovaičio nuotr.
„Kai kurie iš čia susirinkusiųjų žino, kaip man sunku kalbėti“, – pripažino dailininkas, žvelgdamas į publiką, kurios dalis jau ne pirmą kartą mato jį tokį – besišypsantį ir atvirą. Ir visgi jis kalbėjo. Apie tai, kaip vėlyvą rudenį pradėjo ruoštis šiai parodai, kaip pasirenka, ką tapyti.
„Užsukę į galeriją žmonės vis klausia apie abstrakcijas, figūras, peizažus... Vieni jų saldūs, kiti – rūgštūs. Aš tiesiog pasiduodu tam, kaip man tą akimirką būnasi, nes nusibosta vieną ir tą patį tapyti. Kai nusibosta abstrakcijos, peizažai, tapau moteris... Gal kažkas pasakys, kad taip negerai. Yra juk vieną temą visą gyvenimą nagrinėjančių menininkų, bet aš gal taip negaliu... Tapyboje turiu keistis. Bet jei kalba pasisuka apie moteris, ten esu pastovesnis“, – su jam būdingu šypsniu dalijasi V. Kaunas.
„Tai šita paroda kilo iš meilės moteriai?“ – nuskamba iš publikos.
„Geras klausimas... – vėl nuleidęs akis šypsosi jis. – Nedrįstu pasakyti, bet juk viskas iš meilės gaunasi.“ 
Vytautas Kaunas garsiai pasidžiaugė, kad bendra jo ir žmonos svajonė turėti galeriją išsipildė. Ji veikia jau metus. O kaip bus toliau, sako, matysią... V. Venslovaičio nuotr.
Paroda „Apie moterį“ skatina dar kartą susimąstyti apie moters aktą, apie begalybes interpretacijų nuogumo tema, apie tai, kas lieka po dažų sluoksniu arba po nespėtais nusirengti drabužiais. Susirinkusieji į parodą garsiai gyrė spalvas – jos šiltos, ryškios. Pats Vytautas sako, kad visokių etapų būta – tamsesnių irgi. Dabar, akivaizdu, šviesusis, todėl paveiksluose nuogas moters kūnas dailiai susipina su subtilia erotika alsuojančių formų ritmika. Tapytojas be poezijos ir svaičiojimų apie mūzas pripažįsta, kad dažniausiai jam pozuoja žmona.
„Modiljanis netapydavo veidų, bet padaryk tu be veido – išeina kažin koks zombis. Reikia veido, reikia nuotaikos... Akte viskas svarbu – kiekvienas potėpis svarbus“, – samprotavo V. Kaunas.
Kad pasiektas tapybos brandumas, linksmai sveikindamas pripažino ir Šakių rajono meno mokyklos direktorius Einaras Martinaitis: „Pasiekei brandą kaip menininkas, o kaip mokytojas priėjai tokią ribą, kai specialybė tampa kone prestižine. Dar geriau, kad tavo parodos dieną net valstybinė šventė paskelbta. Linkiu, kad visa tai nesibaigtų.“
Ir, žinoma, renginys negalėjo būti be Vytauto muzikinio performanso... Jis šįkart įvyko. Ir visai niekam nerūpėjo, ar stygos suderintos, ar ne. 
V. Venslovaičio nuotr.
Galerijos erdvės dar ilgokai netuštėjo. Bendrus pokalbius keitė patylėjimai vienatvėje ties vienu ar kitu kūriniu, buvo prisimenamas galerijos atidarymo renginys, kalbėtasi apie jos ateitį. Kas bus toliau, nei Vytautas, nei Lina nesiryžta spėlioti. Svarbiausia, sako jie, kad bendra svajonė turėti galeriją išsipildė. Durys atviros visiems: užsukantiems pavieniams žmonėms, tiek didesnėms ekskursijoms, vietiniams kolegoms menininkams ir atvyksiantiems iš užsienio... Ši vieta turi magijos. Gal viskas dėl to, kad ten pajunti kūrybos galingą vidinį užtaisą.
Lolita iš Šakių:
