Rugpjūčio pirmąjį penktadienį kaimo turizmo sodyboje „Bičnamis“ vėl skambėjo bardų atliekama muzika. Čia vyko jau 26-asis tradicinis gitaristų-bardų festivalis, į kurį šios muzikos gerbėjus sukvietė Šakių rajono gitaristų klubo vadovas girėniškis Arūnas Danielius.
26-asis festivalis. Kiek per tą laiką buvo jaukių koncertų, kūrybinių ieškojimų, ilgo vakarojimo. Kiek būta sielų bendrystės, susitikimų ir atsisveikinimų... Kiek pasiilgimo – vieni kitų ir dar vieno festivalio.
Šis renginys, kaip kalbėjo jo vedėja, poezijos knygų autorė, tauragiškė Daiva Genienė, – tikras kultūrinis magnetas, nes dauguma žino, kad pirmąjį rugpjūčio penktadienį keliaus į „Bičnamį“, susitiks seniai matytus draugus, gaus geros muzikos ir prasmingų tekstų dozę. Ir visa tai šio festivalio sielos, Šakių rajono gitaristų klubo vadovo, gitaros mokytojo A. Danieliaus idėjų ir nuoseklaus darbo dėka.
„Idėja įkurti gitaristų klubą gimė 2000 m. viešint Danijoje, kai vienoje mokykloje aš pamačiau muzikos kabinete kabančias 30 gitarų. Įkūrėm Šakiuose gitaristų klubą, buvo ir daugiau tuomet renginukų, gitaristų ringas Kriūkuose. Ir taip kasmet vis dar pavyksta surengti festivalį. Net nesitiki, kad jau prabėgo 25-eri metai, žiūriu į nuotraukas, kur užfiksuotas 2000-aisiais pirmasis festivalis, – prisimena A. Danielius ir priduria: – O svarbiausi tai esate jūs. Jeigu nėra klausytojų, nėra kam ir groti. Šiandien aš džiaugiuosi, kad turime šios muzikos gerbėjų ratą, savo klausytoją. Dėkingas esu ir kolegoms muzikantams, kurie kasmet čia atvyksta.“
Festivalio sumanytojas Arūnas Danielus svarstė, kad sunku patikėti, jog festivaliui šiais metais sukanka 26-eri, dėkojo klausytojams, muzikantams, bičiuliams, prisidedantiems prie jo organizavimo, ir žadėjo, kad surengs dar ir jubiliejinį, 30-ąjį festivalį. L. Poškevičiūtės nuotr.
Arūnas, paėmęs į rankas gitarą, atidarė festivalį atlikdamas dainas pagal renginio vedėjos, poetės D. Genienės, šakietės kūrėjos Linos Eringienes sukurtas eiles.
Po to į sceną lipo jau šakiečiams gerai pažįstami bardai Rimas Liorančas iš Raudonės, atlikęs gitaristų-bardų festivalio himną, kuriam eiles parašė jurbarkiškė Loreta Ogorodnikienė, su kurios poezija šakiečiai taip pat jau susipažinę. Jurbarkiškis, buvęs politikas, architektas Saulius Lapėnas – bardas, brazdinantis gitarą ir dainuojantis savo kūrybos dainas daugiau kaip 30 metų, sako, kad stresą suvaldyti gali tik kurdamas ir atlikdamas muzikos kūrinius. Kad muzikoje nereikia skaičiuoti kaip architektūroje.
„Šią dainą norėčiau skirti Arūno šviesios atminties mamai Birutei, kuri buvo taip pat nuo pirmų festivalio dienų ir greičiausiai šiandien mus girdi, yra kartu su mumis... Muzika prasideda nuo tylos...“ – kalbėjo atlikėjas.
O aksominio balso atlikėja, kaunietė Giedrė Prialgauskienė su kolegomis gitaristais Ernestu Gležecku ir Arūnu Kavaliausku dovanojo gero roko dozę. E. Gležeckas užaugino sūnų, Amerikoje žinomą muzikantą, tad nenuostabu, kad jie su Giedre mėgsta amerikietišką muzikos stilių. Giedrė dainos žodžiais sako, kad pasaulį gali išgelbėti tik meilė. Giedrė gydo ir gydosi muzika.
Jau po pertraukos gitaras virkdė grupė „Vitražai“ iš Raudondvario, jurbarkiškiai Arvydas Pilipauskas, Rolandas Kulikauskas su sūnumi Tadu. R. Kulikausko dainų tikslas – paliesti žmogaus širdį, nes jis sako, kad didžiausi turtai matuojami širdimi.
Šis festivalis turi ilgametes tradicijas ir tam tikrus ritualus. Viena iš tų ritualų sudedamųjų dalių – tai žmogus, kurio nebuvo gal tik viename festivalyje. Tai Juozas Bacevičius. Ne be reikalo Šakių rajono gitaristų klubo vadovas A. Danielius Juozą vadina klubo talismanu.
„Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad vardu ar pavarde į Juozą Bacevičių kreipiasi nebent kokiose biudžetinėse įstaigose, nes šis žmogus, kaip tikra žvaigždė ir legenda, turi labai smagų sceninį bei užkulisinį vardą Zuzė. Jo kulminacinis buvimas scenoje yra vienas iš festivalio ritualų, o ritualai įprastai baigiasi beveik ritualiniais šokiais, į kuriuos visus ir kviečiu“, – kviesdama paskutinį festivalio dalyvį į sceną kalbėjo renginio vedėja D. Genienė.
A. Danielius nuoširdžiai padėkojo J. Bacevičiui, vienam iš Šakių gitaristų klubo senbuvių, įteikdamas jam marškinėlius su gitaros atvaizdu. Taip pat dėkojo atlikėjams, klausytojams, garsintojams, rėmėjams, sutuoktinei Daivai – visiems, kurie padėjo ir padeda skleisti žinią apie festivalį.
Jau visai sutemus, festivalio dalyviai skirstėsi kaip po gero, nuoširdaus seniai matytų draugų ar giminės susitikimo, o A. Danielius taria – „iki pasimatymo“. Tiesa, puse lūpų prasitaria, kad jau galvoja apie jubiliejinį, 30-ąjį gitaristų-bardų festivalį 2029-aisais, tačiau, anot jo, jau paskutinį.
Tomas iš Šakių:
