Su Valda Stikliūte kalbamės apie įvairiapusį jos gyvenimą: socialinį darbą, vadovavimą bendruomenei, muziką, kuri jai tarsi emocinė reabilitacija.
V. Stikliūtė gimusi Gelgaudiškio krašte, vėliau gyvenimo keliai atvedė į Baltrušius, kur šiuo metu ir gyvena, kartu su vyru Gintaru augina dukrą Gabrielę ir sūnų Vakarį. Nors pirmoji Valdos įgyta specialybė – kulinarė, tačiau traukė socialinė sritis, tad baigusi Marijampolės kolegijoje socialinio darbo studijas, gavo pasiūlymą ir jau beveik dveji metai dirba socialine darbuotoja Šakių socialinių paslaugų centro krizių centre Paluobiuose – rūpinasi asmenimis ir šeimomis, atsidūrusiomis sudėtingose gyvenimo situacijose.
„Man mokslai buvo visada svarbu. Bet kokioje srityje studijuodama stengiuosi maksimaliai pasiekti geriausią rezultatą“, – sako V. Stikliūtė.
Valdos teiraujamės apie socialinį darbą, jo keliamus iššūkius.
„Svarbiausia – ryšio sukūrimas su žmogumi. Čia dirbdamas praeini daug vaidmenų: būni ir priešas, baudėjas, vėliau vaikui tampi ir mokytoja, mama...“ – sako Valda ir priduria: – Labiausiai džiugina šiame darbe, kai išėję iš krizių centro asmenys, šeimos atsitiesia, gyvena savarankiškai. Ir be abejo, kai nepalūžta, kai nesugrįžta atgal.“
Kraštietė Valda Stikliūtė (dešinėje) ir Renata Janavičienė scenoje tikros damos – ne tik išore, bet ir dėl vidinio nusiteikimo. Asmeninio archyvo nuotr.
V. Stikliūtė dar pernai spalį buvo išrinkta Baltrušių bendruomenės centro, kuris vienija 64 narius, pirmininke. Valdos teigimu, baltrušiečiams trūksta sutelktumo, tad jos veiklos vizija – kuo daugiau įtraukti žmonių į bendruomenės veiklas.
„Žmonės užsiėmę savo veiklomis, darbais, savo gyvenimais. Bet važiuoji su Užgavėnių persirengėliais po namus, kvieti mamas minėti jų dieną, per Kalėdas kviečiam vaikučius susitikti su Kalėdų Seneliu, Snieguole, nykštukais, kurie vėliau aplanko su dovanomis ir senjorus. Taip rodom dėmesį žmonėms“, – sako V. Stikliūtė pasidžiaugdama ir praėjusį savaitgalį pavykusiu Kaimynų pikniku, vykusiu Baltrušių kaimo šile.
Jau greit dveji metai, kai Valda dainuoja grupėje „Damos“. Nors ji neturi muzikinio išsilavinimo, sako, kad dainavimas ją lydi nuo vaikystės: lipo ir ant konkurso „Dainų dainelė“ scenos, dainavo estradiniame kolektyve. Kaip žinia, Valdos tėtis Valentinas Stiklius, daugeliui žinomas Šakių kinologų klubo vadovas, taip pat buvo muzikantas, tad Valda eina jo pėdomis. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Dviejuose skirtinguose rajonuose gyvenančių, bet vos penkių kilometrų atstumu nuo viena kitos esančių moterų muzikinė draugystė prasidėjo, kai kartu dainuoti Valdą pakvietė Pilviškių „Santakos“ gimnazijos meninio ugdymo mokytoja, muzikos pedagogė, chorvedė Renata Janavičienė. „Damos“ atlieka tiek lietuviškus šlagerius, tiek pačių kurtus kūrinius. Daugiausiai koncertuoja gretimame Vilkaviškio rajone, bet „Damas“ jau galėjo išgirsti ir Kriūkų miestelio šventės dalyviai.
„Nepriklausom jokiems kultūros centrams, todėl repetuojam mano namuose. Iš muzikantės laikų Renatai likusi visa reikiama garsinimo aparatūra. Ar jaučiu scenos baimę? Ai, labai daug... Užlipus ant scenos viduj apmirštu, bet po pirmo posmelio atsigaunu ir nulipu nuo scenos dar dainuojanti. Kodėl pasivadinom „Damos“? Mes tikros damos ne dėl išorės, o dėl vidinio nusiteikimo, – vėl šypsosi pasakodama Valda. – Kodėl aš dainuoju? Kad suteikčiau kitiems džiaugsmo, o kartu, gal tai ir savanaudiška, pasiimčiau žiūrovų akių spindesį. Muzika man ir savotiška reabilitacija po nelengvo darbo.“
„Damų“ daina „Liepų lietus“ jau sukasi „YouTube“ kanale, jos ruošiasi švęsti dvejų metų gimtadienį. Muzikinius video klipus kuria Valdos dukra Gabrielė, šiuo metu studijuojanti bendrosios praktikos slaugą. Pasak Valdos, dukra ir gerbėja, ir kritikė. Valda atskleidžia, kad dainuoti asmeninėse šventėse, vestuvėse neplanuoja.
„Mus muzika turi džiuginti, o ne varginti. Dainuoti vestuvėse yra jau darbas“, – sako ji.
Asmeninio archyvo nuotr.
Teiraujamės Valdos, ar šiandien turi kokią svajonę? Pašnekovė atvirauja, kad kartais pritrūksta laiko, tačiau randa valandėlę paskaityti knygą, neseniai padėjo į lentyną perskaitytą Kristinos Gudonytės psichologinį romaną „Drugeliai virš bedugnės“, randa laiko ir puoselėjamoms gėlėms darželyje.
„Ar turiu svajonę? Galbūt pirmiausiai, kad mažėtų klientų krizių centre... O didžiausias noras, kad kiekvienas pradėtume keistis nuo savęs. Jei norime pokyčių, turime pradėti keistis nuo savęs“, – sako V. Stikliūtė atskleisdama, kad ateityje svarsto dar studijuoti, galbūt kultūros srityje.
Eduardas iš Griškabūdžio:
