Rugpjūčio 27-ąją Žemosios Panemunės dvare vyko Kultūros paveldo departamento Alytaus ir Marijampolės teritorinio skyriaus ir šio skyriaus patarėjos Violetos Kasperavičiūtės inicijuotas seminaras „Mums rūpi kultūros paveldas“. Į dvaro buvusio bravoro patalpas susirinko gausus būrys klausytojų – restauratoriai, tyrėjai, kultūros paveldo valdytojai ir tiesiog paveldosaugos mylėtojai klausėsi pranešimų apie paveldo tyrimus, restauracijos kokybę ir tvarkybos darbų ypatumus, o vėliau leidosi į diskusiją, kurioje dar kartą buvo paliestas klausimas, kaip iš tiesų užtikrinti mūsų kultūros paveldo gyvybingumą. Seminarą vainikavo ekskursija, į kurią pakvietė dvaro valdytoja Rasa Jakelienė.
Paveldas kaip įkvėpimo šaltinis
Trys tą dieną skambėję pranešimai į paveldą ragino pažvelgti skirtingais rakursais. UAB „Kuchmistrai“, valdančios Zyplių dvaro sodybos virtuvę ir abi oficinas, atstovė Lina Tarnauskienė dalijosi savo patyrimu prikeliant paveldo objektus naujam gyvenimui ir teigė, kad paveldo tyrimai gali tapti įkvėpimo šaltiniu. Lietuvos restauratorių asociacijos pirmininkas Aidonas Valkiūnas leidosi į savo srities specialistų darbo subtilybes, o Kultūros infrastruktūros centro atstovas Viktoras Vilkišius kalbėjo apie tvarkybos darbų ypatumus. 
UAB „Kuchmistrai“, valdančios Zyplių dvaro sodybos virtuvę ir abi oficinas, atstovė Lina Tarnauskienė dalijosi savo patirtimi ir iššūkiais prikeliant paveldo objektus naujam gyvenimui. D. Pavalkio nuotr.
L. Tarnauskienė dar prieš pradėdama kalbėti įspėjo, jog be emocijų nebus apsieita, juolab kad sukauptas nemažas bagažas asmeninės patirties. Ji prisiminė, kad pradžioje paveldosaugos tyrimai kėlė daugiau klausimų nei atsakymų: „Tyrimai iš pradžių mus išgąsdino – ko čia reikia, ką čia turime daryti, ko paveldas iš mūsų nori? Bet tada supratau: reikia tik įsiklausyti ir tada viskas stoja į savo vietas.“ Ji įsitikinusi, kad tyrimai ne tik padeda objektyviai įvertinti dvarų paveldą, bet ir įkvepia naujoms idėjoms, nes „vienas dalykas yra klausytis žmonių pasakojimų ar matyti nuotraukas, o kitas – remtis moksliniais metodais pagrįstais duomenimis“. Tik pastarieji suteikia medžiagos, iš kurios galima padaryti teisingas išvadas, įsitikinusi pranešėja.
L. Tarnauskienė prisiminė, kad kai 2015 m. buvo pasirašytos nuomos sutartys dėl virtuvės ir pirmosios oficinos pastatų, o 2019 m. dėl antrosios oficinos pastato, buvo aiškiai apibrėžta – virtuvė turi būti pritaikyta viešojo maitinimo veiklai, o pirmoji oficina – apgyvendinimui. Su antrąja oficina atsirado daugiau laisvės interpretacijai. „Pirminė antrosios oficinos idėja buvo viešbutis, bet kai pradėjome kalbėtis su lankytojais, pamatėme, jog žmonės nori ne tik nakvynės, bet ir patirties. Tada gimė mintis sukurti erdvę, kurioje galima būtų ne tik matyti, bet ir patirti dvaro gyvenimą“, – pasakojo pranešėja.
Pasak jos, dvarininkų istorijas jau puikiai žinome, valstiečių taip pat, bet tarnų gyvenimas – lyg pilkoji zona. Todėl atgimsiančioje antrojoje oficinoje buvo nuspręsta parodyti tarnų kasdienybę. Muziejus, sako L. Tarnauskienė, tebūtų darbinis pavadinimas. Jos įsivaizdavimu, antroji oficina būtų labiau edukacijų erdve, kurioje lankytojas turės progą ką nors ypatingo patirti.
Pasitelkus tyrimų išvadas, pastate planuojama atkurti rūsio mūrus, sutvarkyti grindis, restauruoti perdangas ir palėpę, o polichromijos tyrimai leidžia tikėtis atkurti buvusias sienų dekoracijas.
Į seminarą susirinkusiųjų gausa rodo temos aktualumą. Dar įtaigiau, kad teorinę dalį papildė praktiškoji – baigiantis renginiui visi galėjo pasivaikščioti po Žemosios Panemunės dvarą kartu su jo valdytoja Rasa Jakelienė (kairėje). R. Rauktienės nuotr.
Autentiškumas svarbiau už naujumą
Antrasis pranešimas leido geriau suprasti restauratorių darbo subtilybes. Restauratorius A. Valkiūnas, vadovaujantis įmonei „Opus Optimum“, mūsų krašte jau yra prisilietęs prie paveldo objekto – nuo 2023 m. dalyvauja Ilguvos bažnyčios interjero tyrimuose ir restauracijoje. Jis prieš penkmetį kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos restauratorių asociaciją ir buvo išrinktas jos pirmininku. Tokia asociacija reikšminga tuo, jog bendrystėje galima dalintis profesine informacija, kartu formuoti restauravimo politiką. A. Valkiūnas įsitikinęs, kad restauravimo sėkmę lemia tyrimai ir diagnostika. O pagrindinis kiekvieno su meile ir pašaukimu dirbančio restauratoriaus tikslas turėtų būti išsaugoti – ne atgaivinti ar atkurti.
„Autentiškumas, pagarba istoriniam kontekstui, minimali intervencija ir reversiškumas – tokie esminiai dalykai turi rūpėti mūsų profesijos atstovams. Mes kultūros paveldo lauke esame tie atlikėjai, atliekantys muziką“, – dėstė A. Valkiūnas.
Apie praktinius paveldosaugos darbus kalbėjo V. Vilkišius iš Kultūros infrastruktūros centro. Jo teigimu, paveldosaugos projektai dažnai stringa dėl sudėtingų procedūrų ir teisinio reguliavimo, tačiau tik kruopščiai atlikti darbai užtikrina, kad paveldas išliktų gyvybingas.
Istorija ir ateitis
Ekskursiją vedusi Žemosios Panemunės dvaro valdytoja R. Jakelienė priminė Sapiegų, Čartoriskių ir Fergisso pavardes, jų laikmetį bei pasakojo apie sunaikintas autentiškas detales. Ji pabrėžė, kad dvaro simboliu tapo didžiulis obelų sodas, kuris kasmet pavasarį virsta žiedų jūra, o artimiausias tikslas, kai bus baigti formalumai, sutvarkyti dvaro stogą.
Gerą pusdienį trukęs seminaras priminė seną tiesą – paveldas yra ne vien praeities reliktai, bet ir gyva erdvė, reikalaujanti dėmesio, tyrimų, kartais kantrybės ir labai dažnai – kūrybiško požiūrio.
Kamilė iš Kriūkų:
