Vieną labai lietingą sekmadienį, sirpstant rugpjūčiui, aistringais Lotynų Amerikos ritmais kartu su kolektyvu „Los Secretis de Pablo“ baigėsi penkioliktasis „Beatričės vasaros“ festivalis. Padovanojęs septynis koncertus, jis tik dar kartą patvirtino savo brandą ir ryškėjantį veidą: jo programa gimsta iš pagarbos muzikai ir drąsos ieškoti naujų patirčių, o žiūrovai – nuo mielų vietinių veidų iki atvykstančių vis iš toliau – čia apsilankę randa bendrystę ir prasmę.
Kai šiųmetė lietuviška vasara nelepino šiluma, festivalio organizatoriams sako nieko kito nelikę, tik liepsnoti karščiu, kuris sklinda iš vidaus ir pajautos. Apibendrindama praėjusius tris festivalio mėnesius, jo sumanytoja ir siela Augenija Kasparevičienė atvira – palaima yra matyti, kad užkulisiuose likusias laiškų ir skambučių virtines bei detalių derinimus vainikuoja stovinčios ir biso reikalaujančios publikos aplodismentai. Festivalio „Beatričės vasaros“ pamatas, pasak jos, laikosi ant kertinių vertybių – koncertai organizuojami taip, kad finansiškai ir lokacijos prasme būtų prieinami visiems norintiems, festivalio programa kasmet sudaroma ne tik išlaikant, bet ir vis kilstelint kartelę, be to, festivalis tampa puikia galimybe pažinti paveldo objektus, pajusti jų dvasią.
V. Venslovaičio nuotr.
„Kažkam galbūt mūsų festivalis tampa pirmąja pažintimi su profesionaliąja muzika, todėl stengiamės, kad toji patirtis būtų aukščiausios kokybės, kad smalsumą pažinti muziką giliau kurstytų žanrų įvairovė. Tikėjimas tuo, ką darai, yra esminis variklis ir kai supranti, kad į Šakius atvyksta panevėžiečiai ar šiauliečiai vien tam, kad išgirstų konkretų muziką, apima palaiminga būsena. Jie ne tik klausosi koncertų, bet ir lieka čia nakvoti, ragauja mūsų krašto patiekalų, pažindinasi su mūsų krašto kultūra. Tai ir yra tikroji prasmė“, – dalijasi projekto vadovė Eglė Plančiūnienė. Ji svarsto, kad penkiolika festivalio gyvavimo metų yra vis dėlto jau gana solidi sukaktis: „Drąsiai galime sakyti, kad ši vasara dovanojo nepamirštamų muzikinių susitikimų – nuo Mūzos Rubackytės iki šiuolaikiniu džiazu užbūrusio svečio iš Martinikos Grégory Privat. Įsitikinome, kad meilė muzikai kuria tvirtą bendruomenę, o galimybė kasmet pristatyti užsienio atlikėjus plečia visų mūsų muzikos pažinimo ribas. Padėkos skrieja dideliam būriui kultūros lauko žmonių – Šakių kultūros centrui ir jo padaliniams, Ilguvos socialinės globos namams, parapijų klebonams, Zyplių dvaro restoranui „Kuchmistrai“ ir visiems, prisidėjusiems prie festivalio organizavimo, – kartu įveikėme iššūkius ir dalijomės šios vasaros muzikiniais susitikimais.“ 
V. Venslovaičio nuotr.
Organizatorių vizijos tampa įgyvendinamos, nes festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šakių rajono savivaldybė, generalinis rėmėjas – UAB „Gulbelė“, prisideda rajono verslo atstovai, žemės ūkio įmonės, privatūs asmenys. Todėl ši vasara ir buvo dosni nemokamų koncertų – net trys buvo nemokami, o likusiųjų bilietų kaina – simbolinė.
Prisimindamas festivalio ištakas, generalinio rėmėjo „Gulbelė“ vadovas Arūnas Tarnauskas taikliai pastebėjo, jog Beatričės Grincevičiūtės vardas prieš penkiolika metų buvo pasirinktas kaip kelrodė žvaigždė, bylojanti apie jos nenuginčijamą talentą ir norą išsaugoti jos atminimą. 
V. Venslovaičio nuotr.
„Per tuos festivalio gyvavimo metus viskas išaugo į ne vietinės reikšmės reiškinį. Mes remiame ne vien vedami motyvo skirti finansinę paramą, bet prisidėjimą matome ir plačiau – sklaida, pritraukimu“, – sako A. Tarnauskas.
Nors pagrindinė 2025-ųjų programa jau pasibaigė, darbai nesustoja – festivalio organizatoriai jau dėlioja naujo sezono mozaiką.
„Pradedame aktyviai ruoštis kitų metų festivaliui. Maža intriga – 2026m. vasara bus ne ką mažiau įspūdinga nei pasibaigusioji“, – šypsosi projekto vadovė.
Penkioliktą kartą nuaidėjusi „Beatričės vasara“ paliko tai, kas svarbiausia – muzikos ir bendrystės patirtį. O kol sėlina ruduo, nusinešdamas paskutinius vasaros garsus, festivalio vardas telieka pažadu: susitiksime vėl.
d-0208
Zigmas iš Plokščių:
