Gegužės 21 d., minint pirmosios ponios, filantropės, visuomenininkės Almos Adamkienės trečiąsias mirties metines, Kaune, Petrašiūnų kapinėse, užbaigta jos atminimą įprasminanti antkapinė kompozicija. Santūrus, tačiau gilia simbolika kalbantis kūrinys yra ypatingas įrašas ir šakiečio skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio kūrybinėje biografijoje.
Tai darbas, leidžia pokalbio metu suprasti skulptorius, kuriame susitiko tiek asmeninė Prezidento Valdo Adamkaus vizija, pagarba gyvenimo bendražygei ir paties kūrėjo gebėjimas viską paversti forma. Kompoziciją K. Dovydaitis kūrė kartu su architektu Nerijumi Paruliu, o pirminis vaizdinys gimė pačiam Prezidentui – jis norėjo santūraus, Adamkų šeimos vertybes atspindinčio atminimo ženklo.
„Ne kiekvieną kartą tenka kurti tokiai asmenybei ir bendrauti su Prezidentu“, – pripažįsta K. Dovydaitis, neslėpdamas, kad šis projektas buvo vienas reikšmingiausių ir atsakingiausių jo kūrybiniame kelyje.
Pasitaiko, kad reikšmingi susitikimai nebūtinai turi būti suplanuoti. K. Dovydaitis atviras – pažintis su Prezidento Valdo Adamkaus aplinka prasidėjo gana netikėtai. Kažkas iš Prezidento komandos narių internete pastebėjo jo darbus, tada skulptorius sulaukė skambučio ir taip užsimezgė bendradarbiavimas. Pirmiausia Kęstučio rankose gimė Prezidento Valdo Adamkaus gamtosauginės premijos laureatams skirta gervės skulptūrėlė, o ilgainiui šis kūrybinis ryšys atvedė ir prie vieno atsakingiausių darbų – Almos Adamkienės atminimo vietos kūrimo. Beje, jos tikroji pavardė – Adamkus, pora susituokė JAV, tad jos oficiali pavardė po santuokos tapo tokia pat kaip vyro, tokia įrašyta ir antkapyje.
Kelias iki galutinio rezultato, prisimena Kęstutis, truko bemaž dvejus metus. Skulptoriai buvo kviečiami teikti savo idėjas.
„Viziją, tam tikrą vaizdinį jau turėjau... Tačiau vis tiek vizualizacijas, brėžinius aptardavome nuolatiniuose susitikimuose su Prezidentu ir jo aplinkos žmonėmis“, – pasakoja kūrėjas ir vardija, kad buvo svarbu, jog kompozicijoje darniai įsikomponuotų ąžuolo lapų motyvai – tai Prezidentui artimas simbolis, susijęs su jo ilgamete aplinkosaugine veikla ir lietuviška simbolika.
Už išbaigto ir ramybe spinduliuojančio galutinio vaizdo vis dėlto slypi sudėtingas techninis ir atsakingas kūrybinis procesas. K. Dovydaitis rinkosi ilgaamžes medžiagas – akmenį ir bronzą. Jo įsitikinimu, jos turi ne tik fizinį tvirtumą, bet ir vertę.
„Akmuo yra akmuo – jis amžinas, jis taurus, gražus“, – sako menininkas.
Sprendimas aplink kapavietę įrengti vientisas akmens sieneles taip pat buvo iššūkis, o akmens blokų teko ieškoti net Suomijos karjeruose. Vienas jų svėrė net 25 tonas. Toliau prasidėjo kelionė, kurios lankytojas, žvelgdamas į jau užbaigtą kūrinį, dažniausiai ne tik nemato, bet sunkiai gali įsivaizduoti: akmuo keliavo į Širvintas, kur buvo pjaustomas, vėliau – į Vilnių pas meistrą, kurio rankose įgavo galutinę formą, ir tik tada pasiekė savo vietą Petrašiūnų kapinėse Kaune. O prie viso to dar pernykštė itin šalta žiema ir visos nepalankios darbui sąlygos...
„Žmonės pamato ir vertina rezultatą, bet dažnai nemato kelio iki jo“, – sako Kęstutis ir primena ankstesniuose interviu minėtą savo mintį, kad jį patį labiausiai veža pats procesas... Nepaisant viso streso, bemiegių naktų ir susuktų tūkstančių kilometrų. Būtent tokie ir buvo paskutiniai mėnesiai iki rezultato – labai intensyvūs, privertę skulptorių praktiškai apsigyventi dirbtuvėse. Darbai vyko iki paskutinės akimirkos.
„Gegužės 20 d. dar montavome saulutę, o 21-ąją jau turėjo viskas būti baigta“, – prisimena jis.
Svarbiausia – kūrėjo palikta energija
Nors šiandien modernios technologijos leidžia sukurti beveik bet kokią formą, K. Dovydaitis tiki, kad tikras kūrinys gali gimti tik iš žmogaus prisilietimo.
„3D atspausdinta skulptūra niekada neturės to gyvumo, kurį suteikia rankos. Tai tas pats, kas tapyba: dirbtinio intelekto sukurtas ir atspausdintas vaizdas ir žmogaus rankų prisilietimas – visai kiti dalykai. Tu sudedi visą save, savo emociją... Viskas persiduoda į darbą“, – dalijasi skulptorius.
Tai geriausiai įrodo patys K. Dovydaičio kūriniai. Šakiuose „Simboliai laike“ jau seniai nebėra tik miesto erdvės akcentas – daugeliui tai tiesiog mergaitė, prie kurios norisi prieiti, prisiliesti, pasisveikinti. Tokį pat nebylų ryšį su praeiviais kuria ir skvere stovintis berniukas – iki spindėjimo nugludintas jo lagamino kampas yra gražiausias įrodymas, kad kūrinys nelieka nuošalyje. Jis gyvena kartu su miestu, jo žmonėmis.
Per pastarąjį dešimtmetį K. Dovydaičio kūrinių geografija išsiplėtė, nors pats autorius kūrybinių projektų neskaičiuoja ir sako: „Tiesiog sukuri ir eini toliau.“
Šiemet, balandžio mėnesį, Raseiniuose apsigyveno ir dar vienas skulptoriaus sukurtas personažas – Marcelijaus Martinaičio pasaulio įkvėptas „Kukučio katinas“. Po žmogaus figūros paieškų ir atsakingo darbo ties antkapine pirmosios ponios kompozicija šis kūrinys tapo maloniu atokvėpiu – galimybe prisiliesti prie kitokio personažo, turinčio literatūrinę istoriją, charakterį ir labai smagią nuotaiką. K. Dovydaičio darbų galima rasti ir kitose Lietuvos erdvėse, privačiose kolekcijose užsienyje, o kūrybiniai planai nesustoja – šiandien jo akiratyje nauji didelės apimties projektai Šakiuose ir kituose Lietuvos miestuose.
Nuo vidurnaktį gimusio eskizo iki tonas sveriančio akmens, nuo miesto akcento iki valstybės istorijos dalimi tampančio atminimo ženklo – K. Dovydaičiui skulptūra pirmiausia yra kelionė. Procesas, kuriame lieka ne tik forma, bet ir kūrėjo rankų bei minčių pėdsakas.
Birutė iš Šakių:
