Birželio 6 d. Agurkiškės kaime (Lukšių sen.) paminėtos Tauro apygardos vado, aviacijos majoro Zigmo Drungos-Šerno, Mykolo Jono (1904–1946) ir jo bendražygių 80-osios žūties metinės. Surengto žygio metu aplankytos ir kitos partizanų žūčių vietos, uždegtos atminimo žvakutės, pagerbti tie, kas nepagailėjo savo gyvybių kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Agurkiškės miške, greta miško kelio, stovi paminklas, ženklinantis, kad čia 1946 m. birželio 12 d. vyko laisvės kovos. Priminsime, kad Z. Drunga dar per nacių okupaciją 1942–1944 m. slapta veikė Lietuvių fronto Kauno apygardos štabe. 1945 m. tapo partizanu ir Tauro apygardos vadu, įkūrė partizaninę Pietų Lietuvos sritį, buvo paskirtas jos vado pavaduotoju. O anomis birželio dienomis Z. Drunga vyko pas Žemaitijos partizanus. Nepavykus prasimušti į Žemaitiją, 1946-ųjų birželio 12 d. ankstų rytą su palyda atėjo į Agurkiškės kaimą perspėti vietos gyventojos, kad apylinkėse siaučia rusai, ir pasitraukė į miško gilumą. Enkavedistai apsupo partizanus, prasidėjo susišaudymas, išblaškyti partizanai traukėsi, vieni žuvo rugių lauke, kitus kulkos pakirto miške, apygardos vadas Mykolas-Jonas, sužeistas į kojas, patraukė granatos saugiklį... Agurkiškės miške žuvo dar šeši Z. Drungos bendražygiai, Žalgirio rinktinės kovotojai: Juozapas Sidabra-Brangutė, Bronius Brazauskas-Sakalas, Vytautas Puišys-Meška, Antanas Gudaitis-Perkūnas, Justinas Sendžikas-Zuikis ir Jonas Vilionis-Vaidila.
Šeštadienį partizanų pagerbimo renginyje dalyvavo ir žuvusiųjų giminaičiai. Z. Drungos sesers Eugenijos anūkė Marija Karaliūtė pirmiausiai padėkojo visiems, prisidėjusiems prie renginio organizavimo: LŠS Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės šauliams, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šakių filialui, Šakių rajono savivaldybei, o ypač savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiajai specialistei Ingai Navlickienei, taip pat „Nemuno“ mokyklos Gelgaudiškio skyriaus šauliukams, linkėdama jaunimui kurti šeimas ir sakydama, kad „gausi šeima yra stipriausias atsakymas tiems, kurie norėjo mūsų tautą ištrinti iš istorijos“.
Pasakodama apie Drungų šeimą, kurioje gimė Zigmas, pabrėžė, kad laisvės kaina buvo mokama ne tik krauju miškuose, bet ir partizanų šeimų namuose per ašaras, skurdą, nuolatinę baimę ir nežmoniškas pastangas tiesiog išgyventi.
„Zigmo žmona buvo suimta ir kalinta lageryje Magadane. Seseriai Eugenijai likimas taip pat nebuvo palankus: buvo tardoma, bauginama, gąsdino, kad atims vaikus. Jos vyras partizanas Vincas Deksnys žuvo, kūnai buvo sumesti į žvyrduobes prie Kupiškio kapinių. Juos ištraukė ir bendrame kape palaidojo kartu su seseria narsi 15-os metų mergaitė Ona Dapšytė. Tik jų dėka turiu senelio kapą. Šios narsios moterys ir merginos neturėjo ginklų, negavo ordinų. Jų likimai ilgai buvo nežinomi, niekam neįdomūs, sovietmečiu paslėpti po baimės ir tylos šydu“, – kalbėjo M. Karaliūtė.
Renginyje dalyvavo ir Agurkiškės miške žuvusio B. Brazausko vaikaitis Zigmantas Brazauskas, kuris pasakojo, kad čia partizanai žuvo dėl vietinių gyventojų išdavysčių. Išstorinę atmintį sustiprino ir šv. Mišios, aukojamos Lukšių parapijos klebono Eugenijaus Naujalio.
Paminklas žuvusiems partizanams Agurkiškės kaime buvo pastatytas 1995 m. Kalbėjęs tremtinys Antanas Bajerčius pasakojo, kad paminklą statė šakiškiai Pranas Endriukaitis, Eduardas Guoga, Vitas Janulevičius ir Antanas Stanaitis, kad akmenys paminklui buvo atvežti iš Vilkaviškio, jų pakako ir šiam, ir Barzduose Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo paminklams pastatyti.
„Partizanų žūties vieta yra maždaug už pusės kilometro, miške. Buvo nutarta paminklą pastatyti arčiau kaimo keliuko, kad tai būtų matoma. Per paminklo pašventinimą kalbėjęs P. Endriukaitis sakė, kad „mes pastatėm paminklą iš paprastų akmenų, tikimės, kad, įsivyravus nepriklausomybei, jiems bus pastatytas deramas paminklas, – pasakojo A. Bajerčius ir pridūrė: – Praėjo daugiau nei 30 metų, bet to nėra...“
Vėliau renginio dalyviai išsirengė miško keliais į žygį, žygeiviams nepasiklysti padėjo žygio organizatorius, Kudirkos Naumiesčio 410-os šaulių kuopos vadas Antanas Varankovas. Pirma stotelė prie Žalgirio rinktinės partizanų Bronės Valtytės-Rūtos, Prano Valčio-Šerno ir Jono Jonikio-Vairo, žuvusių 1949m., paminklinio akmens. Žygio dalyvius pasitikę Kazlų Rūdos 407-os šaulių kuopos šauliai pademonstravo partizanų ginklus, buities reikmenis, ryšio priemones. Aplankytos ir dar dvi partizanų žūties vietos. O vietą, kur žuvo Antanas Mockevičius-Skydas, žymi tik bunkerio duobė, šauliai šią vietą artimiausiu metu planuoja deramai įamžinti.
Įveikę beveik 10 kilometrų, kas važiuoti, kas pėsčiomis, žygio dalyviai sugrįžo į Agurkiškės kaimą, kur jų laukė arbata ir kareiviška košė. Miškais nuskambėjo ir Sintautų folkloro ansamblio „Santaka“ (vad. Jūratė Navickienė) atliekamos partizaninės dainos.
Birutė iš Šakių:
