Ketvirtadienio vakaras Kiduliuose buvo ypatingas. Pabrėžiant Kidulių dvaro istorijos išskirtinumą, pristatyta menininko Manto Maziliausko skulptūra „Šviesos pėdas“, savyje talpinanti ir istorinę prasmę, ir šiuolaikinį modernumą. Tikimasi, kad išskirtinis objektas greta dvaro taps dar vienu turistų traukos centru, o pats autorius įsitikinęs: tik gerbdami praeitį ir jai atiduodami duoklę, mes, kaip tauta, kaip bendruomenė, galime augti ir judėti pirmyn.
Architektas, menininkas M. Maziliauskas mūsų krašte nėra naujokas. Ne vienerius metus tęsiasi per plenerus „Šviesa – Tiesa“ užsimezgusi jo ir menininko Mindaugo Pauliuko draugystė, jam ypač brangi Prūsijos tematika, M. Maziliauskas yra Lietuvos prūsų bendruomenės vadovas ir teigia jaučiantis ypatingą trauką mūsų kraštui.
„Trauka, kurią sunku nusakyti, bet neįmanoma jos paneigti“, – tikina M. Maziliauskas ir atskleidžia, kad dalis jo giminės yra iš senųjų prūsų, kurie norėdami išgyventi bėgo į šiuos kraštus, kažkada gynė Lietuvą.
Minint Paprūsės metus, kūrybinis kelias menininką dar glaudžiau susiejo su mūsų kraštu. Susipažinus su Kidulių dvaru, jam kilo idėja čia padaryti kažką modernaus, menininkas svarstė: kadangi dvaras modernus buvo anuomet, tokiu jį reikia padaryti ir šiandien.
Kadaise būtent javapjūtė buvo vienas svarbiausių darbų Kidulių dvare, kurio ūkio pagrindą sudarė javų auginimas. Šiandien išlikę dvaro pastatai vis dar pasakoja apie laikus, kai čia virė intensyvus ūkinis gyvenimas, derliaus kelias nuo lauko iki prekybos ar perdirbimo buvo ilgas ir gerai organizuotas, o javų pėdais būdavo pripildomi keturi didžiuliai kluonai.
„Šis dvaras tiek XIX a., tiek XX a. pr. ar pirmoje pusėje buvo išskirtinis tuo, kad jame buvo stiprus ūkis. Kaip visi suprantame, ant stipraus ūkio stovi ir geras dvaras, ir apskritai mūsų gerovė. O šiandien tą išskirtinumą mums simbolizuos šviečiantis „Šviesos pėdas“, – ketvirtadienio vakarą prie dvaro susirinkusiems kalbėjo Šakių kultūros centro Gelgaudiškio padalinio vadovė Diana Sederavičiūtė-Šakalienė, kurią pasakojimais papildė ir dvaro ekonomė Birutė Pauliukienė.
Išskirtinis, pėdą primenantis kūrinys rado vietą netoli Kidulių dvaro, prie kelio, tad ypač sutemus gerai matomas ir traukia akį. O ir atidarymui laikas pasirinktas jau gerokai vakarop, kad temstant labiau atsiskleistų ir išryškėtų simbolinio pėdo kontūrai.
Skulptūra natūraliai įsilieja į aplinką, nors sveria apie toną, yra net 9 metrų aukščio, pagaminta iš 0,8 cm armatūros, kurios, kaip pasakojo pats autorius, čia panaudota apie pusantro kilometro. Beje, galima net įeiti į pėdo vidų, o ne tik grožėtis ir stebėti kūrinį iš šalies. Vakare jis tarsi įgauna nenusakomos magijos – pažvelgus žemyn skulptūros atspindys atsiveria it šulinys.
„Čia man visiškai naujas kūrinys, aš niekados nedariau nieko panašaus ir tokio principo nebuvau panaudojęs. Buvo iššūkis padaryti visiškai skaidrų, peršviečiamą, efemerišką. Kai vėjas pučia, jisai švelniai subanguoja ir, kai susiliečia, išgauna muziką“, – apie unikalią šviesos skulptūrą pasakojo M. Maziliauskas ir sutiko, kad iš vienos pusės kūrinys yra abstrakcija, tačiau kartu turi labai aiškų turinį.
Jis patikino, jog džiaugiasi savo darbu, nors neneigia, jog abejonių, ar viskas pavyks, būta. Itin svarbi ir kūrinio prasmė.
„Tai dedikacija, padėka šitą erdvę kūrusiems ir joje dirbusiems. Tie žmonės, kurie kūrė, jau žiūri iš viršaus ir, manau, gal net nepyksta, kas čia vyksta. Jaučiu, gal net ir pritaria. Tik būdami padėkoje mūsų praeičiai, mes galime pradėti iš naujo atrasti, labiau save gerbti ir kurti galingas perspektyvas ateičiai per jaunąją kartą“, – kalbėjo menininkas, pridurdamas, kad tai monumentas paprastumui, trapumui, orui, erdvei. Tai ypač svarbu, priduria menininkas, šiame materialiame pasaulyje.
„Norėjosi per kūrybą išreikšti pagarbą tiems paprastiems žmonėms – paprastomis priemonėmis, bet monumentaliu formatu“, – kalbėjo autorius ir svarstė, jog apskritai tapatybės formavimui, miesto ženklams pas mus dar skiriama per mažai vietos.
Apie instaliaciją turėjo ką pasakyti ir M. Maziliausko bičiulis, menotyrininkas M. Pauliukas. Jis džiaugėsi sudėtingu, didžiuliu darbu bei skulptūrą lygino su šiaudiniais sodais.
„Jie lygiai taip pat kiauri, per juos eina šviesa, vėjas ir forma taip pat unikali“, – įžvalgomis dalijosi menotyrininkas ir kalbėjo, kad kūrinys jungia ir naujas technologijas, ir lietuviškas tradicijas.
„Galų gale tai bet kuriuo atveju ir pėdas. Kad gautume pėdą, reikia arti, sėti, pjauti. O ką pasėsi, tą ir pjausi. Todėl pjaukime visi savo veiklos šviesos pėdus, kurie spindėtų iš kiekvieno mūsų gyvenimo būsimoms kartoms, būsimai Lietuvai“, – sakė M. Pauliukas.
Suprantama, sumanymui gimti vien idėjos neužteko, tad dėkota visiems vienaip ar kitaip prisidėjusiems ir rėmusiems. Lėšų buvo gauta ir įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos projektą (bendra projekto vertė apie 25 tūkst. eurų).
„Visi daugiau mažiau sujungėm jėgas, mintis, mokėjimą, o kartais ir nemokėjimą. <...> Buvom ir išsigandę ne kartą, kaip pavyks, bet, kaip tas pėdas, surištas iš daugelio javų stiebų, taip mes visi kartu galime kurti ilgalaikę šviesą“, – dėkodama prie idėjos įgyvendinimo visiems prisidėjusiems kalbėjo B. Pauliukienė.
Išskirtiniu kūriniu džiaugėsi ir autoriui dėkojo savivaldybės meras Raimondas Januševičius, Kultūros ir meno tarybos pirmininkė Rima Rauktienė.
Menininko Manto Maziliausko sukurta kinetinė skulptūra „Šviesos pėdas“ Kidulių dvare yra dalis Šakių kultūros centro Gelgaudiškio padalinio projekto „Paprūsės istorijos laiptais“ veiklų – jas finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šakių r. savivaldybė. Projekto organizatoriai taip pat dėkoja rėmėjams, savo darbu ir finansais padėjusiems įgyvendinti šį projektą.
Donatas iš Slavikų:
