
Į Raimondos ir Valdo Šuikų sodybą, esančią Žiūrių kaime, Slavikų seniūnijoje, užsukame norėdami pasikalbėti apie jų rankomis kuriamą ir puoselėjamą grožį, šeimai svarbias vertybes bei Raimondos pomėgius, neatsiejamus nuo kūrybos ir grožio.
Į Šuikų sodybą vedantis keliukas iš abiejų pusių apsuptas liepų, eglių ir beržų alėjos. Mus pasitikusi Raimonda neslepia, kad po neseniai praūžusios audros dar nespėjo visko sutvarkyti. Stiprus vėjas išvertė kelias egles, nulaužė didžiulę šimtametį ąžuolą menančią šaką, tačiau, laimei, didesnės žalos sodybai nepadarė.
Sodybą puošia du galingi medžiai – uosis ir liepa, savo plačiomis lajomis iškilę aukštai virš pastatų. Šioje sodyboje Raimonda ir Valdas gyvena jau beveik tris dešimtmečius. Čia užaugo keturi jų vaikai, o jaunėlė Augustė iki šiol gyvena kartu su tėvais. Prieš daugelį metų šeima įsigijo vos už kelių kilometrų nuo Raimondos gimtinės apleistą 70 arų sodybą. Nuo tada pamažu ėmėsi ją kelti naujam gyvenimui – tvarkė aplinką, renovavo namą, kūrė jaukius namus sau ir savo šeimai.
„Sodyba skendėjo žolėse, buvo pilna brūzgynų. Vyro mama taip pat labai myli gėles, man ir sako: „Čia, vaikeli, reikia imti dalgį ir pjauti tą šabakštyną...“ – juokdamasi pradžią prisimena Raimonda ir priduria, kad tuomet didelio augalų pasirinkimo dar nebuvo, tad pirmieji žiedai į sodybą atkeliavo iš artimųjų. Anyta davė vilkdalgių ir jurginų sodinukų, juos Raimonda pasisodino.
Taip po truputį, nuo dalgio ir saujos pirmųjų sodinukų, prasidėjo sodybos virsmas. Šuikai pirmiausia sodybą apsodino eglėmis ir liepomis, kurios šiandien saugo nuo vėjų ir sudaro jaukią užuovėją. Mulčias anuomet buvo brangus, todėl Raimonda sumanė jo prisirinkti pati: miške surinko kokias keturias mašinines priekabaites kankorėžių ir jais užklojo erdves prie sodybos pakraštyje pasodintų eglių. Šios šiandien jau išaugusios aukštos ir tvirtos, o kitas, vešliai suaugusias, Šuikai kasmet kruopščiai apkarpo.
Vaikštant po sodybą, akys užkliūva už vis kito gėlių kampelio ar jaukios poilsio vietos. Čia augalai kruopščiai komponuojami tarpusavyje – žaliuoja visžaliai, daugiamečiai, žydi apie tris dešimtis rožių krūmų, o tarp žalumos netikėtai išnyra įvairios dekoro detalės: senas dviratis, kėdės ir kiti daiktai, sodybai suteikiantys savitumo bei jaukumo.
Sodyboje įrengti du baseinėliai, kuriuose plaukioja japoniškieji karpiai, o vandens paviršių puošia žydinčios lelijos. Vandens srovė čiurlena nuo įrengto rūsio, kuriame laikomos daržovės, viršaus. Per vandens telkinėlius nutiesti du tilteliai. Jie čia ne tik praktiški – ant jų norisi trumpam stabtelėti ir tiesiog pasidžiaugti tuo, kas sukurta Šuikų rankomis.
Šiuo metu sodyba skendi vasaros pabaigos žieduose – žydi hortenzijos, ežiuolės, soruolės, jurginai, spalvų suteikia ir gėlės vazonuose.
Vedžiodama po sodybą, Raimonda apgailestauja, kad žiema nepagailėjo kai kurių augalų – iššalo ne vienas kėnis, pušis, apšalo ir katalpa. Vis dėlto vasarą augalų beveik nereikėjo laistyti – lietaus buvo tiek, kad vandens netrūko. O augalų įvairovė sodyboje išties įspūdinga: čia gausu svyrančių maumedžių, eglių, rododendrų, kanų.
Raimonda pakviečia kavos į jaukią pavėsinę. Greta jos žiedais apsipylęs kemeras – įspūdingi žiedynai vilioja bites, drugelius ir kitus sodo gyventojus.
Raimondos vyro Valdo namuose nesutikome – jis tolimųjų reisų vairuotojas, todėl kelionėse praleidžia po pusantros savaitės. Sugrįžęs namo kartu su Raimonda imasi darbų ir toliau lipdo savo šeimos lizdą. Vairuotojo kelią pasirinko ir jų sūnus Aivaras.
„Kuriu naują augalų kampelį – pasodinau himalajinį beržą, jau auga ir karpytalapis. Sodindama augalus visuomet galvoju apie jų dermę: kad vienas kitam neužstotų saulės, o prireikus, priešingai, sukurtų vienas kitam malonų pavėsį“, – atskleidžia sodybos šeimininkė.
Raimonda neslepia, kad gėlėms kasmet išleidžia nemažai pinigų, tačiau tikina, jog tai – miela investicija į savo pomėgį ir kasdienį džiaugsmą.
„Man tai – tikra atgaiva. Žinoma, sodybos puoselėjimui reikia daug rankų darbo, tačiau augalų sodinimas ir jų priežiūra man teikia didžiulį malonumą. Kad reikėtų mažiau ravėti, aplink augalus pilu mulčią. Prie sodybos darbų prisideda ir atvažiavę vaikai. Mes su vyru kitaip savo gyvenimo neįsivaizduojame – mūsų požiūris į sodybos tvarkymą ir puoselėjimą sutampa. Važiuojam kartu ir perkam augalus, takelį klojam kartu“, – atvirauja Raimonda.
Moteris pasakoja, kad namą ir sodybą šeima tvarkosi palaipsniui – imasi darbų, kai tam atsiranda lėšų. Kieme dar stovi senas tvartukas, kurį Raimonda apkabinusi gėlių vazonais, tačiau ateityje jį ketinama nugriauti. Valdas savo rankomis sumeistravo stoginę automobiliui ir sūpynes.
Paklausta, kuris sodybos kampelis jai pačiai mieliausias, Raimonda atsako nedvejodama: „Atsisėdu ant sūpynių ir matau visą kiemą, namą...“
R. Šuikienė dirba Slavikų seniūnijoje, kur rūpinasi administracinio pastato tvarka. Tačiau jos darbai neapsiriboja vien patalpomis – prie seniūnijos ji išpuoselėjo gražų gėlyną, o prieš įvairias šventes kartu su bendruomene puošia ir miestelio erdves. Ji dar ir Slavikų seniūnijos trijų kaimų seniūnaitė.
Raimonda atskleidžia, kad kolekcionuoja molinius ąsočius, tačiau jos sena svajonė – tapyti. Dar jaunystėje ji svajojo mokytis Telšių taikomosios dailės mokykloje, tačiau gyvenimo kelias pasisuko kitaip – pasirinko batsiuvio amatą. Vėliau Raimonda dirbo Šakių buitiniame kombinate, o dar vėliau – floriste. Šiandien ji džiaugiasi galėdama sugrįžti prie kūrybos ir lankyti dailės bei keramikos užsiėmimus Šakių meno mokykloje.

Alma iš Šakių:





