1976 metų vasario penkioliktą dieną į pirmąją repeticiją susirinko Šakių rajoninių kultūros namų cirko kolektyvas, gruodžio dvyliktąją miesto gyventojams surengęs oficialų premjerinį pasirodymą. Vadovauti būsimajai „Šypsenai“ ryžosi iliuzionistas ir klounas Juozas Endriukaitis, turtingą cirko artisto patirtį įgijęs Kudirkos Naumiestyje ir tuometiniame Leningrade (dab. Sankt-Peterburge), kai, tarnaudamas Sovietų armijoje, dalyvavo šio miesto Centrinių karininkų namų cirko veikloje. Tiesa, jau ir iki tol rajono kultūros istorijoje buvo ryškiai įbrėžtas  1959-ųjų rugsėjis su pirmuoju Pabaltijyje ir antruoju Sovietų Sąjungoje saviveikliniu Kudirkos Naumiesčio cirku, vėliau garsėjusiu „Žuvėdros“ pavadinimu. 1964 – 1969 metais gyvavo Lukšių cirko kolektyvas. Tačiau net ir po viso to optimizmu mieste tryško nedaugelis. „Beviltiška, - kalbėjo J. Endriukaičiui tuomet Šakių kultūros namų darbuotojai. – Mes chorui žmonių nesurenkam, ką ten cirkas.“  Iš tiesų, būsimojo kolektyvo branduolį pradžioje sudarė vaikai, kuriems jau pats žodis „cirkas“ buvo paslaptingas ir nesuprantamas. Tačiau entuziastų, patikėjusių būsima darbo sėkme, rinkosi daugiau ir 1978-uosius kolektyvas sutiko turėdamas jau penkiolika atlikėjų. 1979 m. susikūrė Algimanto Dielininkaičio vadovaujama cirko vokalinė – instrumentinė grupė. Pamažu gerėjo materialinė bazė, atsirado penki apmokami etatai. Trupė iš karto įsiliejo į pajėgiausiųjų Lietuvos saviveiklinių cirkų tarpą. 1978 metais kolektyvo vadovo ir rajono valdžios pastangomis Šakiuose gimė iniciatyva, sulaukusi visoje Lietuvoje plataus atgarsio – balandžio pirmąją įsižiebė pirmieji „Cirko žiburiai-78“. „Šypsena“ čia pelnė trečiąją vietą, o sąskrydį buvo nutarta rengti ir ateityje kas antrus metus. Priminsiu, jog įvyko penki tokie sąskrydžiai, o man teko laimė pirmininkauti trijų sąskrydžių žiuri. Visose šiose šventėse šakiečiai maloniai stebino žiūrovus bei svečius. „Šypsenos“ programomis žavėjosi įvairių Lietuvos miestų ir miestelių publika, televizijas, kuri tada, beje, kviesdavo tik pačius geriausius. 1980 metais kolektyvas netgi dalyvavo tuo metu ypač populiarioje TSRS Centrinės televizijos pramoginėje laidoje „Šire krug“ („Plačiau ratą“). Tačiau 1985 m. vadovas J. Endriukaitis persikėlė gyventi į Mažeikius, kur pradėjo dirbti Mažeikių cirke, magijos teatre ir „Šypsenos“ laikrodis sustojo.

 
Prieš kurį laiką, tvarkydamas asmeninį archyvą, aptikau jau pradėjusį gelsti 1986 metų gruodžio „Komjaunimo tiesos“ numerį su savais pamąstymais apie „Cirko žiburių – 86“ konkursą: „Ilgai netilo aplodismentai po Šakių rajoninių kultūros namų liaudies cirko „Šypsena“ vaidinimo. Ir ne tik todėl, kad pasirodė renginio šeimininkai. Prieš porą metų kolektyvas tarsi stabtelėjo, susidūrė su kūrybine krize, atlikėjų kaita. Bet atėjo naujas vadovas, ir štai „Šypsena“ pateikė rimtą paraišką ateičiai. Ši trupė mėgina populiarinti ne tradicinį cirko vaidinimą, o teatralizuotą spektaklį. Klastingas tai kelias. Ar pavyks jame išsilaikyti šakiečiams, pamatysime.“

Deja, kaip parodė netolima ateitis, tai buvo paskutinis prieš dvidešimt dvejų metų pertrauką konkursas. Jame „Šypsena“ kartu su tuo metu ypatingai blizgėjusiu Alytaus „Alytumi“ pasidalijo pirmąją – antrąją vietas. Vos prieš pusantrų metų „Šypsenos“ vadovu tapęs Maskvos valstybinės estrados ir cirko mokyklos absolventas, šaunus žonglierius, pedagogas Alvydas Pečiulis buvo pilnas kūrybinių planų, idėjų. Profesionalaus artisto patirtis bei sugebėjimai žadėjo gražias ateities perspektyvas. Tačiau keitėsi laikai, keitėsi valdžios, per siūles ėmė trūkinėti pati sistema. Nesulaukę deramos pagalbos, iširo daugelis Lietuvoje veikusių kolektyvų, Gi „Šypsena“, tapusi „Miražu“, 1989 metais pradėjo savarankišką veiklą, savo koncertinę programą pristatydama  Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Bulgarijoje. Tačiau 1994 metais užsivertė ir šis Zanavykijos cirko istorijos puslapis. Užsivertė ištisiems dešimčiai metų.

... 2004 metų kovo mėnesį du neramūs žmonės, buvę „Šypsenos“ ir „Miražo“ artistai, Itana ir Raimondas Januševičiai vėl sukvietė cirko meno išsiilgusį Šakių jaunimą į atgimstančios studijos susiėjimą. Šiandien, kai ne vienas vis dar ieško ramesnės užuovėjos, lengvesnio ir didesnio uždarbio, šie tikri savo darbo profesionalai pasirinko sunkų bei labai nedėkingą gyvenimo kelią. Tai sakau drąsiai, nes cirko meno studijoms esu atidavęs per trisdešimt metų, neblogai išstudijavau  Lietuvos ir užsienio šalių cirko istoriją ir praktiką. Tokių  sparčios sėkmės pavyzdžių tikrai negalėčiau daug pateikti. Ir tai neginčijami vadovų Raimondo bei Itanos Januševičių nuopelnai Šakių rajono ir visos Lietuvos kultūrai. Ne vienerius metus pažindamas šį šeimyninį duetą, galiu drąsiai pasakyti - Šakių rajono vardas dar daug kartų skambės įvairiuose festivaliuose ir įvairiose šalyse. Dar daug garbingų prizų atkeliaus į Šakius. Nors jau ir šiandien „Šypsenos“ laimėtų apdovanojimų bei garbės vardų užtektų keletui kolektyvui – laureatų vardai solidžiuose tarptautiniuose konkursuose, gastrolės Danijoje, Jungtiniuose Arabų Emiratuose, solidus dalyvavimas televizijų projektuose bei laidose, geriausiojo tarp septynių šalių atstovų kolektyvo laurai Baltijos jaunimo cirkų festivalyje Rygoje ir naujausi Tarptautinio Rygos „Auksinio Karlo 2011“ festivalio Misis, Mis bei Mini misterio titulai. O kur dar titaniškų pastangų ir nežinau kokio užsispyrimo bei entuziazmo dėka atgaivinti, dabar jau į tarptautinius vandenis išplaukę, „Cirko žiburiai“... O kur dar kūrybinės jaunųjų „Šypsenos“ artistų vasaros stovyklos „Jaunieji talentai“ Klaipėdoje, „Baltijos cirko“ palapinėje. Kur dar savarankiškos Itanos ir Raimondo gastrolės įvairiose pasaulio šalyse... Žinoma, reikia būti realistais ir suprasti, jog daugumai šiandienos cirko studijos atlikėjų tie keletas metų mėgėjų cirke liks vien kaip malonus jaunų dienų prisiminimas – tai natūralu. Šiandien ryžtis tapti profesionaliu cirko artistu reikia ypatingos drąsos ir prieš pasirenkant šį kelią būtina atsakingai ir ilgai pagalvoti. Nes labai jau daug tame kelyje kliūčių ir dyglių. Ir labai mažai blizgesio.

Taigi, Šakių „Šypsena“ pažymi  savo gyvavimo trisdešimt penkerių metų sukaktį. Nuoširdžiai sveikinu visus, padėjusius ir padedančius jai žengti pirmyn, tęsiant šaunias Zanavykų krašto cirko tradicijas. Vasario devynioliktąją Kultūros centre susirinks buvę ir dabartiniai kolektyvo artistai, šventiniame vaidinime dalyvaus nemažai Lietuvos profesionaliojo cirko žvaigždžių. Ir visus juos tą vakarą lydės neblėstanti „Šypsenos“ šypsena, po kuria slepiasi pergalių džiaugsmas ir nusivylimo kartėlis, neišvengiamas jaudulys.  Cirkas – tai gražaus, tvirto, tobulo žmogaus galimybių demonstravimas. Ir čia niekada nebus ribos ar viršūnės, o tik sunkus, dažnai alinantis, darbas, sūrus prakaitas, nematomos repeticijų valandos ir trumpos džiaugsmo akimirkos prožektorių šviesoje.  Arba, kaip mėgo kartoti vienas Lietuvos saviveiklinio cirko patriarchų J. Vikšraitis, „Cirkas – tai begalinė kantrybė“...