Belaukiant Visų Šventųjų ir Vėlinių paminėjimo, spalio 27 dieną Šakių seniūnijos Prūselių kaimo teritorijoje buvo iškilmingai pašventintos atnaujintos vokiečių kapinaitės.
Nuotr. Ketvirtadienį Ritinių seniūnaitijoje buvo pašventintos sutvarkytos ir atnaujintos vokiečių kapinės.
Nuo senų laikų buvo žinoma, kad prie pagrindinio kelio, nuo Prūselių Šakių link, medžių paunksmėje ilsisi mirusieji. Ne retam šio krašto gyventojui jau seniai kirbėjo mintis apie apleistų kapinaičių sutvarkymą. „Daug metų šnekėjome, kad reikia sutvarkyti šias kapinaites“, - tvirtino Ritinių seniūnaitis Simonas Aušiūra. Vietiniai žmonės mena, jog kasmet per Visų Šventųjų ir Mirusiųjų pagerbimo šventes apleistose kapinaitėse degdavo atminimo žvakelės. Tai prūsų kapai, kuriuose Amžinybės poilsio atgulė ne viena dešimtis to meto žmonių. Karo metais, kai šiose vietose ėjo fronto linija, čia buvo laidojami visi. Buvusios ilgametės Ritinių kultūros namų darbuotojos Zitos Ilgūnaitienės pasakojimu, šiose kapinėse yra palaidoti Ernos Knapkytės, emigravusios į Vokietiją, tėvukai. Kasmet žvakeles čia padegdavo netoli gyvenanti Elenutė Jakaitienė, kadangi ji pažinojo Ernos tėvukus. „Kai nuolat degdavo žvakelės, tai kartais noras kildavo, kad čia kažką tai reikia atgaivinti. Nuo tų minčių praėjo keletas metų“,- kalbėjo Z. Ilgūnaitienė. Senų vietos gyventojų liudijimu, paskutinis žmogus šioje vietoje buvo palaidotas 1946 metais.
Nuotr. Ketvirtadienį Ritinių seniūnaitijoje buvo pašventintos sutvarkytos ir atnaujintos vokiečių kapinės.
Nuo senų laikų buvo žinoma, kad prie pagrindinio kelio, nuo Prūselių Šakių link, medžių paunksmėje ilsisi mirusieji. Ne retam šio krašto gyventojui jau seniai kirbėjo mintis apie apleistų kapinaičių sutvarkymą. „Daug metų šnekėjome, kad reikia sutvarkyti šias kapinaites“, - tvirtino Ritinių seniūnaitis Simonas Aušiūra. Vietiniai žmonės mena, jog kasmet per Visų Šventųjų ir Mirusiųjų pagerbimo šventes apleistose kapinaitėse degdavo atminimo žvakelės. Tai prūsų kapai, kuriuose Amžinybės poilsio atgulė ne viena dešimtis to meto žmonių. Karo metais, kai šiose vietose ėjo fronto linija, čia buvo laidojami visi. Buvusios ilgametės Ritinių kultūros namų darbuotojos Zitos Ilgūnaitienės pasakojimu, šiose kapinėse yra palaidoti Ernos Knapkytės, emigravusios į Vokietiją, tėvukai. Kasmet žvakeles čia padegdavo netoli gyvenanti Elenutė Jakaitienė, kadangi ji pažinojo Ernos tėvukus. „Kai nuolat degdavo žvakelės, tai kartais noras kildavo, kad čia kažką tai reikia atgaivinti. Nuo tų minčių praėjo keletas metų“,- kalbėjo Z. Ilgūnaitienė. Senų vietos gyventojų liudijimu, paskutinis žmogus šioje vietoje buvo palaidotas 1946 metais.
Po ilgų pamąstymo metų, mintys ir žodžiai virto realybe. Seniūnaičio S. Aušiūros iniciatyva buvo pradėti senųjų kapinių tvarkymo darbai. Apie tvarkymo planus seniūnaitis pasitarė su Šakių seniūnu Alfonsu Jaku, kuris maloniai palaikė jo idėją. Gražiam darbui atlikti buvo paskirti du darbininkai iš Darbo biržos. Dabar vokiečių kapinaitės nugrėbtos, aptvertos tvora, pagaminta iš Šakių miškų urėdijos dovanotos medienos. Viduryje iškilo seniūnaičio rankomis pagamintas medinis kryžius.
Po visų darbų, spalio 27 dieną, negausiai susirinkusių žmonių būrelyje buvo pagerbti šio darbo iniciatoriai ir pasidžiaugta darbo rezultatais. „ Džiugu, kad šiame krašte atnaujinama tai, kas senais laikais buvo palaidota. Tai yra žmonės, nepriklausomai nuo jų tautybės, pažiūrų. Jie vis dėlto šiame krašte gyveno, kūrė. Jų atminimą būtina atnaujinti“,- kalbėjo A. Jakas. Seniūnas nuoširdžiai padėkojo šio darbo iniciatoriui S. Aušiūrai. Jis įteikė Padėkos raštą seniūnaičiui už nuoširdžias pastangas ir rūpestį bei kilnius darbus savo krašto išpuoselėjimui.
Atnaujintų vokiečių kapinaičių teritoriją ir naująjį kryžių šventino evangelikų liuteronų kunigas Virginijus Kelertas. Jis nuoširdžiai dėkojo žmonėms už šį darbą ir džiaugėsi būdamas šio kilnaus įvykio liudytoju.
„Draugo“ inf.