Daug sunkumų patyrusi senjorė šiandien džiaugiasi tuo, ką turi

ruzgiene2Asta GVILDIENĖ

Netrukus 90 metų Jubiliejų švęsianti mūsų rajone gerai žinoma tapytoja Elena Ruzgienė su optimizmu žvelgia į ateitį ir kukliai pasakoja apie didžiausius savo kūrybos įvertinimus: jai suteiktą Šakių rajono garbės pilietės vardą ir laimėtą „Auksinio vainiko“ nominaciją. Tačiau šį kartą kalbėjomės ne apie apdovanojimus ir Padėkos raštus, kuriais nukabinta visa kambario siena. Kalbėjomės apie gyvenimą.

Nuotr. Garbaus amžiaus sulaukusi E.Ruzgienė tvirtina, kad pasikeitus gyvenimui, pasikeitė ir žmonės - anksčiau jie buvo dvasingesni ir labiau tikintys.

Ypatingu laiku – metų sandūroje, gruodžio 31 – ąją, gimusią E.Ruzgienę galima pavadinti tikru lietuvišku perliuku. Meniškos prigimties moteris moka ne tik pajausti grožį, bet ir jį kurti. Ji drąsiai kalba apie šiandien jau pamirštas tikrąsias gyvenimo vertybes, prisimena ilgą ir nepakartojamą gyvenimo kelią. Iš tiesų, jos atmintyje išlikusi ir Smetonos laikų Lietuva, ir karo bei pokario metai, tarybiniai laikai ir atkurta nepriklausomybė. „Kai pažvelgiu atgal, pagalvoju, kad jau labai ilgai gyvenu, kartais net paimu pieštuką ir popieriaus lapą ir pradedu skaičiuoti, kiek man metų“, - paslaptingai šypsojosi garbaus amžiaus sulaukusi senjora, širdyje besijaučianti visuomet jauna.

Pasak E.Ruzgienės, šiandieninis gyvenimas nuo ankstesniojo skiriasi kaip diena nuo nakties. „Nebuvo elektros, nebuvo televizorių, jokių susisiekimo priemonių, buitį palengvinančių prietaisų, - vardijo ji, niekaip negalėdama atsistebėti, kad dabar reikia išmokti ir suprasti, kaip veikia vandens šildytuvas ar užkraunama krosnis. – Vaikai būtų ir kompiuterį parvežę, bet aš sakiau, kad mano amžiuje jau užteks tų naujovių.“ Patogumo atžvilgiu gyvenimo lygis labai pakilo, tačiau, anot E.Ruzgienės, labai akivaizdus visuomenės dvasinis nuosmukis.
 
„Nėra šiandien tų dvasinių vertybių ir patriotiškumo jausmo, koks buvo prie Smetonos, - apgailestavo daug visko gyvenime mačiusi moteris. – Žmonės šiandien nežino, kas buvo Kęstutis ar Birutė, nesididžiuoja istorine Lietuvos praeitimi, nejaučia savo kraštui tokios meilės ir pagarbos, kuri mums buvo įskiepyta. Aišku, atkūrus nepriklausomybę, aš tikėjausi, kad Lietuva bus tokia, kokia buvo.“ Nusivylusi šiandien vykstančiomis permainomis, E.Ruzgienė stebisi, kad lietuviai nežino savo istorijos. Kai ji nupiešė paveikslus, kuriuose pavaizdavo kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės istoriją, ne visi parodų lankytojai žinojo, kas ten pavaizduota.

„Šiandien žmonės gyvena nei šiaip, nei taip, - tvirtino menininkė. – Anksčiau nebuvo nei tiek plėšikų, nei tiek girtuoklių. Duris užremdavo šluota ir niekas vidun neidavo. Jei ir būdavo kaime kelintoje parapijoje koks pijokėlis, tai per pamokslą kunigas taip išlinksniuodavo, kad būdavo labai gėda.“ Pasak E.Ruzgienės, žmonės senais laikais labiau susilaikė, buvo gėda nuodėmes kunigui pasisakyti. Dabar žmonės kitokie, vertybės pasikeitė,  dirbti nenori, tik laukia, kol kas ką duos. „Ar senais laikais, kai skurdom, mums kas ką davė? – klausė pašnekovė. – Dirbom, sukomės, be darbo ir vaikų niekas nelaikė.“

E.Ruzgienės teigimu, nebuvo liūdna, nebuvo į kampus sulindę – dirbdami darbus dainavo, rabaksus rengė. Anksčiau kiekvienoje gryčioje kabėdavo po keletą šventųjų paveikslų, jau pajuodusių nuo senumo ir musių nutupėtų, kitokių darbų niekas ant sienų nekabindavo. „Žmonės mokėjo linksmintis. Mano tėvelis armonika grojo, pasakas gražiai sekė. Aš pati skambinau gitara, mokėjau daug gražių lietuviškų dainų. Gavėnioj giesmes visi giedodavom“, -  prisiminimais dalijosi menininkė.

Pasak pašnekovės, žmonės buvo be galo taupūs,  vargo daug labiau nei šiandien, pinigėlių niekada neturėjo, bet nedejavo, žinojo, kad patys turi į gyvenimą kabintis. „Šiandien žmonės nevertina to, ką turi, - įsitikinusi E.Ruzgienė. – Įsivaizduokite, koks pinigas buvo vienas litas. Jį gaudavo darbininkė,  per dieną dirbusi nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Kilogramas cukraus tada kainavo vieną litą dvidešimt penkis centrus. Jį valgydavo tik per didžiąsias šventes, o kasdien arbatą gėrė su sacharinu.“  

Menininkė pasakojo, kad valgis buvo prastas: bulvienė, duona su spirgais, stori, per gerą sprindį lašiniai. „Dabar visada gerai valgom, - tvirtino ji. – Kasdien pyragai, kasdien šviežia mėsa, visokie kitokie skanėstai, o ką šventėms paruošti? Nežinau, ką daryti per Šv.Kalėdas, per Šv.Velykas.“ E.Ruzgienė tikino, kad nemėgsta mėsos vyniotinių ir dešrų, nuo mažens ji valgo lašinius, tad ir šiandien jų ieško nusipirkti, ir kuo storesnių.

„Nesuprantu, kodėl šiandien žmonės nenori dirbti, kodėl geria ir laukia, kol kas ką duos, - kalbėjo ilgaamžė. – Anksčiau nuo kelių metų vaikai eidavo piemenauti. Visi dirbo, niekas nieko dykai neduodavo. O dabar duoda drabužių, duoda maisto – neužtenka. Prašo pinigų. Tai va, taip ir auga tik prašantys, bet patys šaliai nieko neduodantys žmonės.“ Moteris pasakojo, kad jos dukra atsiuntusi į Šakius labdarą, surinktą Danijoje, atvažiavo ir pati su Danijos konsule pažiūrėti, kam ji buvo perduota.

„Kai Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Bronė Valaitienė palydėjo mus į tas šeimas, kurios buvo paremtos, tai buvo baisu žiūrėti, - tikino E.Ruzgienė. – Niekaip nesupratau, kaip žmonės šitaip gali gyventi. Apsileidę, nesusitvarkę, langai išdaužyti, nei lysvelės daržo, laukai neišdirbti – girtuoklių šeimos. Auga tinginiai. Nėra tvarkos. Valstybė turi duoti darbo, o ne pašalpų.“

Paklausta apie svajones, moteris tik nusišypsojo. Anais laikais nebuvo tiek galimybių, kaip šiandien. „Labai norėjau mokytis, bet tėveliai neleido. Mokslas buvo mokamas, o mes neturėjom pinigėlių, - prisimena ji. – Aš buvau auksarankė. Visus darbus moku dirbti, bet rankdarbiai buvo mano aistra. Ir siuvau, ir siuvinėjau, ir audžiau. Gal būčiau ir piešusi, bet dažai buvo labai brangūs. Brolis pabandė, keletą peizažų nutapė ir viskas.“

Pati E.Ruzgienė tapyti pradėjo tik išėjusi į pensiją. Iš pradžių tai buvo jos vyro pomėgis. Po to ir pati pradėjo piešti. Kai liko viena, pasak savamokslės menininkės, tai jai tapo mėgstamiausiu užsiėmimu. „Pradėjusi piešti, viską užsimirštu. Ir kad puodas ant ugnies verda, ir kad duonutės jau reikėtų nusipirkti... Kiek turiu, tiek užtenka...“, - šypsosi ji, maistą ir nuovargį pamiršdama širdžiai mieloje veikloje, užsisklendusi savo pasaulyje. „Dievulis metų ir sveikatos nepagailėjo. Nieko taip nebijau, kad tik proto senatvėje neatimtų“, - išlydėdama tyliai prasitarė garbaus amžiaus sulaukusi moteris.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar pritariate šaukimui į karinę tarnybą iš karto po mokyklos?

klausimelis 06 21Albinas iš Staliorių:

Pritariu, savo pareigą kiekvienas turi atlikti. Tarnybos metu vyrukai suvyriškės, išmoks priimti rimtus sprendimus. Merginos tegul savanoriškai eina, ne koks Izraelis čia. Pats buvau kariuomenėje, patirtys, žinoma, visokios, bet šiaip į pliusą. Tiems, kurie abejoja, ar verta į šauktinius investuoti, vertėtų susimąstyti, kiek kainuoja profesionalios kariuomenės išlaikymas. Be to, jei atsitinka taip, kaip Ukrainoje, tai ką – negi tuos vaikus, kurie nieko iš viso nemoka, siųsti?

klausimelis 06 21 2

Audronė iš Veršių:

Nepritariu. Galvoju, kad reiktų jaunuoliams leisti pasimokyti, be to, nepatinka man prievarta. Lygiai tas pats su merginomis, jei tik pačios nori – valio. Pati tarnyba tikrai naudinga, reikalinga disciplinos ugdymui, o ir kitokia patirtis visada į gera. Jei būtų karas, manau, būtų visokių – ir tokių, kurie eitų tėvynę ginti, ir tokių, kurie bėgtų.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.