Sandra JUŠKAITĖ

Liepos 21-31 dienomis Zyplių dvare vyko jubiliejinis dešimtasis tautodailininkų pleneras „Zyplių žiogai – 10“, į kurį sugūžėjo pusšimtis ne tik Šakių rajono auksarankių, bet ir kitų Lietuvos miestų tautodailininkų.

Nuotr. Nuo 2005 metų tautodailininkų pleneruose dalyvaujanti Viktorija Jurgutienė rodė visų plenerų paveikslus, kuriuose vaizduojamos Lukšių apylinkių vietos.

Tinkama vieta darbui

Nebuvo nustatyta viena vieta, kur savo darbus kurtų visi dalyviai. Kiekvienas galėjo eiti, važiuoti ten, kur norėjo – prie bažnyčios, kapinių, eiti į pievas ir piešti ožkas ar įsibridę į vandenį tapyti lelijas.

Lidija Mykolaitienė, gyvenanti Išdaguose, sakė, kad plenere dalyvauja kiekvienais metais. Nors Zyplių dvarą nuo Išdagų skiria nedidelis atstumas, tačiau moteris mano, kad čia – ypatinga vieta darbui, nes namie nėra tinkamos auros, atmosferos daryti gražius darbus. Supanti rami aplinka ir susirinkę bendraminčiai suteikia naujų idėjų ir žinių. Ji vienintelė rajone iš siūlų kuria paveikslus. Lidija pasakojo, kad tobulėja ne tik savo srityje, bet ir kitose – kai atsibosta savo darbas, tada nueina piešti ar molio paminkyti.

Karpinių meistrė Genutė Bučiūnienė džiaugėsi kasmet vykstančiu pleneru ne tik dėl atsipalaidavimo ir nusitekimo darbui, bet ir puikia Zyplių dvaro aplinka, kuri Genutei yra tarsi namai.

 
Plenero dalyviai dirbo ne tik dvaro kieme ar uždaroje erdvėje, bet ir laukuose ar prie tvenkinio. Tapytoja Eglė ant drobės vaizdavo ožką, esą ji – pažįstama nuo praeitų metų, tik šiais metais laukuose ožka buvo jau ne viena – šalia jos puikavosi ožys ir ožkiukas.

Medžio drožėjas iš Jurbarko rodė jau išdrožtą angelą, kurį dovanos Zyplių dvarui, ir dabar daromus rėmelius. „Planuoju dar lėkštę daryti, galėsiu palikti ir ją, jei nesigaus“,– juokavo medžio drožėjas.

Nuo 2005 metų Tautodailininkų plenere dalyvaujanti Viktorija Jurgutienė iš Kauno rodė daugybę nutapytų paveikslų, kuriuose, vaizduojamos Lukšių apylinkės vietos. Anksčiau dalyvavusi Nidoje, Papėje, Ignalinoje rengiamuose pleneruose, praėjusiais metais ji tapo respublikinės konkursinės A. Žmuidzinavičiaus vardo peizažo parodos laureate. Kaip Viktorija pasakoja, ji nei dainuoja, nei eilėraščių ar prozos kūrinių nerašo, tik tapo. Kasdieninį tapymą galima pavadinti ir darbu, nes tapytoja gauna ir užsakymų. Nors piešti labiausiai patinka tvartus, kluonus, svirnus, bet dažniausiai tenka piešti pagal užsakovų pageidavimus. „Vienas nori, kad paveiksle atsispindėtų baleto batelis, perlai ar brangus stalas, kurio tenka ieškoti brangiose baldų parduotuvėse ir nufotografuoti, kad vėliau galėčiau jį perteikti piešinyje“,– pasakojo Viktorija.

Be nuolat dalyvaujančiųjų savo darbus kūrė ir plenero naujokai iš Druskininkų. Prieš penkerius metus pradėjusi tapyti Raimonda džiaugėsi sudarytomis visomis sąlygomis piešti, atitrūkimu nuo šeimos ir buities. Visą Lietuvą išmaišiusios, tačiau Šakių rajone dar nesilankiusios moters teigimu, ji čia atvyks ir kitais metais pailsėti ir visą laiką skirs savo pomėgiui, kuriuo Druskininkuose gali užsiimti tik retą savaitgalį.

Gediminas Mažintas iš kitų išsiskiria savo amatu. Jis – akmentašys. Kaip ir visi dalyvaujantieji, Gediminas džiaugėsi puikiai darbui tinkančia vieta. Apie daug jėgų reikalaujančias grožybes akmentašys sako, kad pats darbo procesas nesuteikia didžiulio pasitenkinimo, tačiau darbo rezultatai labai patinka ir, jei dar jie būna geri, tada pasimiršta visas sunkus darbas. „Darbas su akmeniu – tai tarsi meditacija“,– sakė G. Mažintas.

Lukšių kultūros centro direktorė Daiva Bukšnienė pasakojo, kad metai iš metų vykstantį tautodailininkų plenerą „Zyplių žiogai“ remia kultūros rėmimo fondas, Šakių rajono savivaldybė ir projekto vadovas Vidas Cikana. Į daugiau nei savaitę vykstančius tautodailininkų darbus galėjo žiūrėti kiekvienas besidomintis, ar tam tikro amato norintis išmokti kiekvienas atvykėlis. Ji pasakojo, kad dienomis visi dirbo – kas miške, kas parke ar kapinėse, kai kas galbūt miegodavo, bet vakare visi susirinkdavo ir vakarodavo. Sulaukta ir labai nustebusių vietinių žmonių klausimų, kurie nesuprato, ką veikia iš toli atvažiavę ir į pelkę įsibridę žmonės. Gyventojai domėjosi, kas čia taip ypatinga, kad tapyti lipama net į vandenį.

Praėjusį trečiadienį atvykęs Tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas skaitė paskaitą apie tapybą ir rodė filmą. Penktadienio vakarą nuskaidrino gitaristų atliekama muzika, o šeštadienį „Paluobių pagirys“ rodė spektaklį.

Pagal tęstinį projektą vykstančiame jubiliejiniame plenere dalyvaujantys menininkai buvo ypač dėkingi už labai skanų maistą. „Vieną dieną labai skaniai davė valgyti, galvojau, kad kitą dieną jau nebus taip skanu, bet buvo dar skaniau, tarsi kokių skanių priprantamųjų miltukų pribarstyta“,– juokaudamas sakė vienas dalyvis.

Džiaugdamiesi puikiu oru, sudarytomis geriausiomis sąlygomis, skaniu maistu, naujomis pažintimis dalyviai ypač dėkojo Lukšių seniūnui Vidui Cikanai už, kaip ir kiekvienais metais, puikiai suorganizuotą jubiliejinį plenerą.