Sima KAZARIAN

„Šį sekmadienį keisis laikas, valdžia, o aš peržengsiu penkiasdešimties metų ribą“,- juokauja Lina Eringienė, švęsianti garbingą 50 metų jubiliejų. Tai ne vienintelis šios moters jubiliejus, kitas – 30 metų darbo bibliotekoje.

Nuotr. L. Eringienė pripažįsta, kad kaip ir daugelis, vis dar ruošiasi gyventi vėliau. O šiandien jos dienų kalendoriuje daugiau vietos darbui, nei laisvalaikiui.

Prieš keliasdešimt metų atvykusi atlikti bibliotekoje praktikos, Lina joje ir pasiliko. „Man čia patiko, ir aš, turbūt, patikau“,- prisimena moteris, dabar užimanti Šakių viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos pareigas.

L. Eringienė pasakoja, jog prieš trisdešimt metų, kai atėjo dirbti į biblioteką, penkiasdešimtmečiai jai atrodė jau senyvi. „O dabar pati tokio amžiaus sulaukiau. Širdy, Dievuliau, atrodo, dar tik pradėjau gyvent! Kaip ir daugelis, vis dar ruošiuosi gyventi vėliau, o dabar – darbas - namai, namai – darbas, renginiai, jubiliejai.....“- prisipažįsta moteris. Jos gyvenimo moto – daryk mažus darbus su didele meile.

  
Skaitymas – ir darbas, ir malonumas

Paklausta, kaip vertina dabar populiarėjančias elektronines knygas, bibliotekininkė atsako, jog tai, be abejo, patogus dalykas, bet tikromis knygomis ji jų nepavadintų. „Tikra knyga, visada yra tikra. Ji turi savo kvapą, viršelius. Visa tai yra svarbu knygai.“

Paklausta, kokia buvo jos vaikystės knyga, L. Eringienė prisimena storas, raudonais viršeliais „Brolių Grimų pasakas“. Jos ir dabar kaip relikvija stovi lentynoje, o paskutinįkart šias pasakas skaitė augindama dukrą.

Dabar daugiausiai skaito pažintines knygas apie kitas šalis, jų kultūrą. Tai Algimanto Čekuolio knygos, M. Milinio „Afganistano kariai“. L. Eringienė teigia, jog jai įdomu kuo daugiau suprasti ir sužinoti apie pasaulį, kuriame gyvena. Jau daug aplankiusi Europos, Lina svajoja pamatyti Argentiną ir gimtadienio proga prašo tik vieno – sveikatos, kuri leistų tuos norus įgyvendinti.

L. Eringienė gyvena nuosavame name, užaugino dukterį Aušrą, kuri baigė Vilniaus universitete verslo informatiką, o dabar dirba pedagoge.

Paklausta apie laisvalaikį L. Eringienė atsako: „Kiek čia jo ir belieka... Grįžusi namo iškart einu dirbti į lauką. Nors ir daug darbo, neįsivaizduoju savęs gyvenančios bute, taip gera turėti savo erdvę, išėjus į gryną orą „smegenis pravėdinti“. Kaip dar leidžiu laiką?.. Kiek išgaliu, važiuoju į koncertus, teatrą, kiną. Dabar mano laisvalaikį labai gerai papildo antra Lietuvos nacionalinės televizijos programa.“ Moteris nepamiršta ir rankdarbių, pernai visus artimuosius apdovanojo savo pačios megztomis kojinėmis.

Vienas mėgstamiausių L. Eringienės posakių: „Gyvenimo medis – netuščiaviduris.“ Kas sudaro jos gyvenimo medžio branduolį? „Tikriausiai, darbas. Nepamiršiu, kaip mano tėtis gulėjo mirties patale, o aš parsinešiau namo rengiamą Šakių kalendorių. Dirbu, o tėtis taip liūdnai pažvelgė į mane ir tarė: „Raštininkėli tu mano raštininkėli...“ Tie žodžiai man ir dabar aidi. Taip yra, kitaip aš negaliu“,- pasakoja trisdešimt metų bibliotekoje dirbanti moteris.

Kokiais savo darbais labiausiai didžiuojasi? „Patys skaniausi vaisiai iš mano darbų sodo - išleisti 13 Šakių kalendorių, informacinis leidinys „Literatūrinis kelias po Šakių kraštą”, laikraštėlis „Šaltinėlio srovė  ”, sudarytos D. Kasperavičienės, J. Didžbalio, A. Pyrago kūrybos knygos, projektai, pagaliau tradiciniai renginiai, kurių laukia bibliotekos lankytojai.”,- vardija L. Eringienė ir priduria, kad tai ne vien jos, bet ir žmonių, kurie kartu kantriai ir ištikimai dirba, nuopelnas. „Tai nenešanti pelno veikla, tačiau to čia ir nesiekiama. Svarbu dvasinė nauda“,- mano L. Eringienė.

L. Eringienė yra Marijampolės apskrities literatūrinio konkurso „Suvalkijos ruduo” 2006 metų laureatė. Už kultūrinę veiklą jai įteikta Marijampolės apskrities viršininko 2009 metų kultūros nominacija.