Gintarė MARTINAITIENĖ

Praėjusį penktadienį Šakių bibliotekoje surengta fotožurnalisto Gedimino Jokūbaičio jubiliejinė kūrybos valanda, kurios metu atidaryta fotografijų paroda, peržiūrėta keletas Gedimino video reportažų. Miesto metraštininku vadinamo Gedimino vaikystėje prasidėjusi draugystė su fotoaparatu tebesitęsia iki šių dienų. Tikriausiai todėl be jo neįsivaizduojami miesto renginiai, šventės...

Nuotr. G. Jokūbaitis nuo senų laikų su malonumu fotografuoja įvairius miesto renginius bei susitikimus, tad jo kolekcijoje - ir miesto istorija, ir kultūrinė veikla.

Kaip pripažįsta pats Gediminas, sėdėti tarp keturių sienų - ne jam, tad kalbėti apie tai, kad nutrūktų jo dar vaikystėje prasidėjusi draugystė su fotoaparatu – neįmanoma. Tuo labiau, kad tai buvo ne tik hobi, bet ir darbas, už kurį mokami pinigai. „Tai ne tik duona, bet ir hobi. Aišku, norėjosi ir gražaus, taikaus šūvio“, - aiškino fotografas, pripažinęs, kad fotografo liežuvis turi būti ilgesnis už objektyvą.

 
Pirmoji pažintis su fotoaparatu, kaip prisimena G. Jokūbaitis, buvo tuomet, kai tėtis, jam mažam būnant, vagoje iškasė seno fotoaparato griaučius. Pirmasis fotoaparatas, su kuriuo teko dirbti, buvo plačiajuostis „Kamsomolec“, vėliau pavyko įsigyti ir „Maskva“, tačiau Gediminui rūpėjo ne tik fotografuoti, bet ir ardyti, tai jo remontas kainavo beveik tiek pat, kiek pats aparatas. Galiausiai jis nusprendė tik fotografuoti, ką daro iki šių dienų. Per visą tą laikotarpį G. Jokūbaičiui teko išbandyti apie 30 įvairių aparatų. Jis pripažino, kad šiuo metu technika vystosi labai greitai ir pasivyti bei spėti su ja beveik neįmanoma. Dabar daug kam tik šypseną kelia pasakojimai apie juostų ryškinimą ir spėliojimai, ar apskritai iš tavo fotografijų kas nors išeis, tačiau būtent tokia buvo G. Jokūbaičio pasirinkto kelio pradžia.

„Jei koks žinomesnis įvykis ar ką, nesinori eiti be fotoaparato“ – prisipažįsta šakietis. Todėl renginyje nesutikus Gedimino kartais net keista, nes jis – neatsiejama jų dalis. Būtent įvairius renginius jam ir patinka labiausiai įamžinti. Šakiečiams jis žinomas ne tik kaip nuoširdus, geras ir paslaugus žmogus, bet ir kaip ilgametis bei patyręs fotografas. 20 metų Gediminas dirbo ir laikraštyje „Draugas“, čia prisidėjo prie laikraščio leidybos, organizavo įvairius fotokonkursus, parodėles, dirbo ir rajono buitinio aptarnavimo kombinate. „Man „Draugas“ ir dabar yra tikras draugas. Po buitinio pradėjus dirbti „Drauge“ plačiau atsivėrė akys, prasidėjo bendravimas su žmonėmis“, - prisimena fotografas. Šio žmogaus archyve – miesto istorija, kultūrinė veikla, akimirkos iš renginių, susitikimų. Tiesiog lobiai ateities kartoms. „Gediminas – neatsiejama miesto dalis. Jo namuose medžiagos galima rasti bet kokiai progai, bet kokiam istorijos tarpsniui“ – džiaugėsi Kultūros ir turizmo skyriaus specialistė Aurelija Papievienė. O tie lobiai netgi sunkiai suskaičiuojami – apie 200 video juostų ir maišai fotojuostų.

Penktadienį pristatyta G. Jokūbaičio jubiliejinė paroda kitokia. Nuotraukose - ne akimirkos iš renginių, o jose užfiksuoti tokie pat fotografiją mėgstantys žmonės kaip pats Gediminas. Dažniausiai jie lieka už kadro, o šįkart – dėmesio centre. Kaip pasirinkimą aiškino septyniasdešimtmetį švenčiantis fotografas, jie visi serga viena liga ir yra tiesiog fotografijos ligoniai, tad ir nusprendė Gediminas tuos „ligonius“ pristatyti visuomenei. Be to, ir patį Gediminą neįprasta matyti kitame amplua. Kadangi šįkart jis ant kaklo nepasikabino fotoaparato, tai bent ryšėjo fotoaparatais margintą kaklaraištį.

Gediminas akimirkas fiksuoja ne tik fotoaparatu, bet ir videokamera. Jubiliejinės valandos metu bibliotekoje Gediminas keletą filmukų pristatė susirinkusiesiems šakiečiams, kurie nesunkiai reportažuose pažino save, prisiminė, kaip prieš daugelį metų atrodė Šakiai, palygino, kas nuo tų dienų pasikeitė.

Atsigręžus atgal Gediminas sako, per daug neišskirtų nė vieno etapo. Tiesiog viskas tekėjo paprasta vaga – darbas, šeima, kurioje augo vaikai, anūkai. „Baisiausia yra nesenti ir žiūrėti į priekį. Tai ir stengiuosi daryti, tačiau vaistų nuo senatvės nėra“, - tikino septyniasdešimtmetį spalio pirmąją atšventęs fotografas.

Gediminą garbaus jubiliejaus bei parodos atidarymo proga sveikino gausus būrys bičiulių, pažįstamų, kurie fotografui negailėjo padėkos, sveikinimo žodžių bei linkėjimų.