P. Endriukaitis atskleidžia, kad lavonai būdavo užkasami „nelabai rimtai“: „Dar sovietmečiu darbininkai kasdami griovius prie Siesarties atkasdavo po nestoru žemių sluoksniu palaidotus partizanų kūnus. Toliau nekasė, padarė, ką reikia, ir užkasė. Pasakojo, kad dar matėsi languoti marškiniai. Darbininkai man parodė šią vietą, ir mes 1989 metais ten pastatėme medinį kryželį. Buvo viena laidojimo vieta Giedručiuose pasiesarčiais, tai pasakojo, kad netoliese gyvenantiems žmonėms šuo žmogaus ranką buvo parvilkęs. Be abejo, daug ko dar nežinome, bet stribeliai, kiek jų dar yra gyvų, sąžiningai tyli. Partizano Runo seserys norėjo išsiaiškinti, kur jų brolio kūnas, net tiesiai šviesiai pasiklausė buvusių stribų, tačiau tie lyg vandens į burną prisipylętyli.“ Kapaviečių Šakiuose pilna. P. Endriukaičio teigimu, rasta lavonų ir prie vandentiekio: „Visi Šakiai tą vandenį gėrė, niekas nepaisė nei kokių ten sanitarinių reikalavimų, nei nieko.“
Paminklas sovietinio režimo aukoms atminti atsirado Šakių politinių kalinių ir tremtinių bendrijos iniciatyva, organizavo bendrijos vadovas Arvydas Pyragas. Teresės Ižganaitienės teigimu, akmuo pasirinktas, nes jis yra amžiams, o medinių kryžių ateinančios kartos tikrai jau neatstatinės: „Vaikams jau nerūpės tokie dalykai“,- įsitikinusi moteris.
„Draugo“ inf.