Kovo 22 dieną Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos tikintieji susipažino su naujuoju klebonu, Vilkaviškio vyskupijos egzorcistu Antanu Matusevičiumi, iki šiol tarnystę Dievui ir žmonėms atlikusiu Miroslavo Švč. Trejybės parapijoje. Į Šakius jis paskirtas vietoj prieš porą mėnesių Anapilin išėjusio kunigo Sigito Matusevičiaus.

 

 

Kunigas A. Matusevičius prisiminė, kad po įšventinimo 1992 - ųjų pavasarį, jam teko dažnai keisti savo gyvenamąją vietą - vienerius metus jis tarnystę ėjo Lazdijuose, trejetą metų - Marijampolėje, vienerius metus – Kauno kunigų seminarijoje. Vos apšilus kojas ir vėl tekdavo kraustytis, kol galiausiai buvo paskirtas į Miroslavo Švč. Trejybės parapiją, kur teko apsistoti ilgesniam laikui – beveik septyniolika su puse metų. Klebonas neslėpė, kad po tokio tragiško įvykio, kuris įvyko Šakiuose, čia atvažiuoti buvo sunkoka - žmonės sujaudinti, pergyvena. „Tačiau aš didelių baimių nejaučiu. Jau keletą metų esu egzorcistas, kovoju su tamsiomis jėgomis ir, manau, kad padėsiu išgydyti žmonių žaizdas. Kartu mes išspręsime visas problemas“, - įsitikinęs A. Matusevičius.  

Po klebono S. Matusevičiaus savižudybės Šakiuose sklandė daug visokiausių nuomonių. Žmonės klausė: „Jei kunigui šis gyvenimas atrodė per sunkus, tai ką daryti mums, paprastiems mirtingiesiems?“ Atsakydamas į šį klausimą naujasis klebonas teigė: „Nieko nereikia kaltinti. Jo manymu, nors kunigas ir turėtų būti visiems pavyzdys, tačiau jis taip pat - tik žmogus, kuriam reikia bendruomenės ir artimųjų palaikymo. „Pačiam vaikystėje ir jaunystėje teko išgyventi daug kančios, todėl gerai suprantu kitus. Tik dabar, sulaukęs brandos, pajaučiau gyvenimo grožį ir laisvę, pamačiau pasaulį kitomis spalvomis, tad žinau, kad daugeliui žmonių reikia pagalbos, tik  ne visi tai pripažįsta, ne visi tą pagalbą gauna, - kalbėjo A. Matusevičius. -  Vienam per sunku viską išgyventi savyje. Galbūt Anapilin išėjęs kunigas nežinojo, kur kreiptis, nemokėjo sunkumų Dievui atiduoti. Per didelis uždarumas galėjo padaryti įtaką tokiam jo sprendimui.“

„Kas kunigui yra tikėjimas? Tai jo duona, jo gyvenimas, - įsitikinęs  dvasininkas. – Jis turi būti visiškai atsidavęs Viešpačiui. Turėti su juo artimą meilės ryšį ir pažinti jį savo širdimi. Toks uždavinys keliamas ne tik kunigams, bet ir visiems pakrikštytiesiems.“ A. Matusevičiaus įsitikinimu, žmogus pirmiausiai Dievą turėtų rasti savo širdyje. Jeigu žmogus nepažįsta dievo, kuris gyvena jame, tai galima sakyti jis nėra tikrai tikintis, nėra pasiekęs savo krikščioniškosios brandos, - teigė naujasis klebonas. – Svarbiausias kiekvieno iš mūsų uždavinys – pažinti Dievą, kuris gyvena mūsų širdyje, susidraugauti su juo, kalbėtis ir girdėti.“

Pašnekovo įsitikinimu, Dievas nepaliauja stebinti savo veikimu - jei vakar jis mus laimino, tai nereiškia, kad ir šiandien bus tas pats. „Kiekvieną dieną turime būti išalkę Dievo ir atvėrę jam savo širdį, tada matysime ir jo daromus stebuklus. Tačiau kitą kartą Dievas veikia labai subtiliai – sėdi savo soste ir šypsosi. Niekada iki galo jo nepažinsime. Visada prieš Dievą liekame vaikais, - kalbėjo A. Matusevičius. – Dievo meilė reikli, kaip santuokoje. Ar vargas, ar kančia, ar liga – visada būsim kartu. Jėzus atėjo kentėti ir mirti ant kryžiaus. Tai buvo meilės viršūnė - atiduoti gyvybę už savo draugus, nes Jėzus sakė žmonėms: „Jus aš draugais vadinu...“ Tikintis žmogus yra ne daug informacijos apie Dievą turintis žmogus, bet tas, kuris yra išgyvenęs Dievo meilę, kuris įsileidžia Dievą į savo širdį, kuris ieško Dievo tiesos, kuris visiškai atsiduoda į Jo rankas. Ne veltui Jėzus sakė: „Jei jūs mane mylite, tai laikysitės mano įstatymų...“

Klebono manymu, kunigystės negalima pavadinti darbu - tai pašaukimas. „Kunigas turi pasišvęsti  žmonėms, kaip mokytojas ir gydytojas. Jei vyskupas susituokia su vyskupija, tai kunigas – su parapija, todėl žmonės tampa jo ganomomis avelėmis. Jis turi kentėti ir kovoti, aukotis ir mylėti. Tai yra daugiau nei darbas ar tarnystė. Tai yra tiesiog buvimas kartu. Žmonės turi jausti, kad kunigas yra šalia, kad jis juos supranta, už juos meldžiasi. Tad kunigystė yra pašaukimas ir gyvenimo būdas“, - tvirtino A. Matusevičius, džiaugdamasis, kad šakiečiai jį sutiko labai šiltai. „Man čia patinka. Pats užaugau Aukštojoj Panemunėj. Zanavykai - šaunūs žmonės. Daug kunigų pažįstu iš šito krašto. Iš Zanavykijos yra kilę labai daug šviesių žmonių. Be to, čia atvykau ne pirmą kartą -  mane čia buvo pakvietęs kunigas Deimantas Brogys, yra tekę čia vesti ir rekolekcijas.“

Paklaustas, ar baisu būti egzorcistu,  klebonas atsakė, jog ne tiek baisu, kiek pavojinga. „Turi būti pasiruošęs, pasikrovęs, treniruotas ir be nuodėmės. Galima sakyti, kunigas egzorcistas visada turi būti malonės būsenoje. Romoje vykusiame egzorcistų suvažiavime suvokiau, kad tai taip pat yra ne tik tarnystė, bet ir gyvenimo būdas. Kiek leidi Jėzui veikti savyje, tiek tavo malda neša vaisių“, - patikino A. Matusevičius. Be to, matydamas, kaip šiandien klesti būrėjai, parapsichologai ir visokie kitokie aiškiaregiai, jis stebisi, kodėl žmonės jais tiki, kodėl nesupranta, kad tai piktoji dvasia juos atakuoja, kad jie yra tamsos jėgų rankose. Be to, ne paslaptis, kad mums įtaką daro ir protėvių nuodėmės. Galbūt todėl egzorcistai šiandien turi daug darbo ir jų Lietuvoje yra per mažai.

Kada reikėtų kreiptis į egzorcistą? Klebono teigimu, tada, kai prasideda finansinės problemos, kai nei iš šio, nei iš to sutrinka sveikata, o gydytojai negali nustatyti diagnozės, pasipila nesėkmių virtinė, kai žmogus susiduria su magija, su ezoterika, su okultizmu, spiritizmu ar net satanizmu. Mat labai dažnai piktoji dvasia kerta per finansus, per sveikatą, per harmoningus santykius. Jis pasakojo, kad vieną vėlų vakarą įsijungęs televiziją matė laidą, kurioje rodė satanistinius simbolius užsidėjusį žmogų, demonstruojantį visokiausius magiškus triukus. „Mano egzorcisto akimis žiūrint, praktiškai rodė tai, kaip veikia piktosios dvasios, - konstatavo faktą kunigas. – Gal žmonės lengviau renkasi aiškiaregius ar parapsichologus todėl, kad tiki, jog vienu rankos mostu jis ims ir pasveiks, o atėjus pas kunigą, reikės eiti išpažinties ir keisti savo gyvenimo būdą. Visi nori pasveikti, bet niekas nenori keistis.“

Kaip pavyzdį jis pateikė visame pasaulyje žinomo katalikų kunigo Emiliano Tardif, turėjusio Dievo dovaną gydyti žmones, liudijimą -  jei žmogus, gavęs Dievo išgydymą, nesugrįžta prie Viešpaties ir nekeičia savo gyvenimo būdo, liga atsinaujina. „Jo daromus stebuklus mačiau, kai prieš 20 metų jis buvo atvykęs į Lietuvą, - patikino A. Matusevičius. – Vadinasi, jei Dievas išgydo žmogų, parodydamas jam savo meilę, tai ir šis turi atsakyti tuo pačiu, o ne pasakyti: „Ačiū už dovaną! Tu dabar laisvas, o aš einu savais keliais!“ Tad vieną kartą suradus Dievą, nereikėtų jo atsisakyti.“

Artėja Šv. Velykos! Naudodamasis proga, kunigas kviečia visus parapijiečius Didįjį penktadienį (18 val.) atvykti į Bažnyčią, kur bus garbinamas kryžius – Jėzaus atverti vartai į Rojų - į dangiškąją ir žemiškąją laimę, o Didįjį šeštadienį (20 val.) - į Velyknaktį, kurio metu vyks Krikšto įžadų atnaujinimas, todėl prašo nepamiršti atsinešti ir po žvakę. Be to, Velyknačio pamaldų metu A. Matusevičius liudys apie  Dievo atėjimą į jo gyvenimą. Kai mes susirenkame ir visi kartu švenčiame Jėzaus prisikėlimą – Jis taip pat būna kartu su mumis, o Jo pergalės vaisiai liejasi į mūsų širdis!