VšĮ „Šakių Vaišnavų kultūros centro“ labdaros valgykla vis dar glaudžiasi likviduojamos Šakių vaistinės patalpose. Savanoriškai čia dirbantys Giedrė ir Julius Šedbarai teigė nežinantys, kada jiems ir vėl teks kraustytis. Mat rajono savivaldybės administracijos darbuotojai apie tai, kad pastatas bus parduodamas aukcione, nesivargina informuoti.

 

 

 

„Viską sužinome iš spaudos ir iš pavalgyti ateinančių žmonių kalbų,- tvirtino G. Šedbarienė.-  Niekas mūsų neinformavo, kad Šakių vaistinė gyvena paskutines dienas ir netrukus šis pastatas bus parduotas aukcione. Iš to, ką girdime, suprantame, kad gali tekti ir vėl kraustytis.  Tik kur ir kada - nežinome.“

Nors su rajono savivaldybe VšĮ „Šakių Vaišnavų kultūros centras“ yra pasirašęs sutartį, kad labdaringai maitins sunkiau besiverčiančius rajono  žmones, tačiau savanoriška veikla užsiimanti šakietė patikino, jog niekada čia nebuvo užėjęs nė vienas  rajono valdžios atstovas. Ar jiems įdomu,  kiek čia maitinama žmonių, kaip jie gyvena, kokie jų likimai?

Labdaros valgyklos vadovė neslėpė, kad jau pavargo kasmet kraustytis iš vienos vietos į kitą. Be to, ir baldai jau nebelaiko - vis sunkiau juos surinkti po dažno ardymo ir pervežimo.

„Pavargome nuo nuolatinių kraustymųsi. Šiuo metu esame įsikūrę idealioje vietoje, patalpos labdaringai veiklai ypač tinka. Pirma, čia mus lengva surasti. Antra, nėra laiptukų, todėl sunkiau vaikštantys žmonės lengviau mus pasiekia“, - kalbėjo pašnekovė.

Šiandien labdaros valgykloje savanoriai karšta sriuba ir paskutinės galiojimo dienos produktais pamaitina  apie šimtą rajono gyventojų, 35 iš jų - lukšiečiai. Didžioji dalis paramos ieškančių žmonių – mažas pensijas gaunantys senjorai ir daugiavaikės šeimos. Todėl kartu su labdaringa organizacija „Mano skveras“ buvo nuspręsta padėti jiems įsigyti ir drabužių bei reikalingiausių buities daiktų.

Tad greta valgyklos esanti tuščia patalpa netrukus buvo užpildyta dėžėmis su gerų žmonių dovanotais drabužiais, įvairiais buities daiktais. G. Šedbarienė kvietė šakiečius neišmesti nereikalingų drabužių į šiukšlių konteinerius, o perduoti labdarai.

„Kadangi pati auginu dvi dukras, gerai žinau, kokie brangūs vaikų drabužiai. Todėl tie, kas turi dar nesunešiotų rūbelių, pas  mus turi galimybę pasidalyti su kitais, - teigė labdaros valgyklos įkūrėja. – Tie, kas namus apsivalo nuo nereikalingų daiktų (puodų, indų, kvepalų, kosmetikos ir kt.), atneškite ir padovanokite tiems, kuriems jų reikia labiau.“

G. Šedbarienė pasakoja, kad atsirado net keletas senjorių, už gerumą atsilyginančių gerumu. Atsidėkodamos už nemokamą maistą, jos pačios pasisiūlė padėti – išplauti patalpų grindis, sutvarkyti stalus, išplauti indus, surūšiuoti labdarai atneštus drabužius. Čia, galima sakyti, įsikūrė tikrų tikriausias pagyvenusių žmonių dienos centras, kuriame jie jaučiasi svarbūs ir reikalingi, kur senjorai susirenka ne tik pavalgyti, bet ir pagelbėti įvairiuose kasdieniuose darbuose. Čia yra ir tokių, kurie anksčiau maisto ieškojo miesto atliekų konteineriuose.

„Labai džiaugiuosi senjorų iniciatyva. Jie pas mus jaučiasi kaip namuose. Žiūrėk, pasidaro moteriškės arbatos, susėda ir filosofuoja, dalijasi išmintimi, apžvelgia spaudą. Matau, kad žmonėms rūpi, ar išliks labdaros valgykla. Nuolat girdžiu jų pasvarstymus: „gal niekas nepirks“, „o gal nupirks su mumis“, „o gal nupirks, bet mūsų neišmes“, - atviravo šakietė. – Tai rodo, kad senjorai tapo vieninga bendruomene, nes galvoja apie bendrą gerovę, rūpinasi, jog mūsų visų iš čia neiškraustytų.“

Rajono savivaldybės meras Juozas Bertašius patikino, kad pardavus vaistinės pastatą, labdaros valgyklai teks išsikraustyti. Tačiau jis pažadėjo, kad bus surastos kitos patalpos. Mat šios idėjos – padėti vargstantiems rajono gyventojams - rajono vadovas neketina atsisakyti.

„Matome, kad ši paslauga labai reikalinga, kad labdaros valgykloje pamaitinama daug žmonių, todėl neabejotinai rasime jai tinkamą vietą“, - įsitikinęs J. Bertašius.

Pakalbinę labdaros valgykloje savanoriaujančias moteris,  išgirdome daugiau nei tikėjomės. Danutė neslėpė, kad atėjusi parsinešti morkų, nedrįso jų už dyką paimti, todėl pasiteiravo, kuo galėtų atsilyginti. Kai išgirdo, kad reikia savanoriškos pagalbos, nė nesvarsčiusi sutiko čia neatlygintinai padirbėti.

Pasak šakietės Egidijos, sužinojusi, kad Šakiuose yra labdaros valgykla, užsuko čia pasižvalgyti. Vegetariškas maistas jai patiko. Kadangi čia reikėjo pagalbos, tai ir pasiliko. Dabar ji kasdien skuta bulves, pjausto daržoves – padeda gaminti sriubą.  Be to, nepamiršta ir savo draugių. Vienai iš jų – Onutei maistą nešė į namus, nes ši po kojos ir rankos lūžių pati pasidaryti valgyti negalėjo. Kai pasveiko, - suprato, kad gali būti kitiems naudinga, todėl šiandien padeda tvarkyti labdarai skirtus drabužius.

„Čia aš gyvenu. Čia jaučiuosi reikalinga. Čia – mūsų šeima. Gerai, kad yra vieta, kur galime ateiti, - tvirtino Onutė. -  Jei jos nebūtų, nežinau, kaip gyventume su savo problemomis.“