Asta GVILDIENĖBirželio 20-ąją minime Pasaulinę pabėgėlių dieną. Praėjusiais metais pasakojome apie dvi nuo karo baisumų Sirijoje pabėgusias ir Šakiuose apsigyvenusias šeimas, o šiandien kalbiname mūsų krašte prieglobstį suradusį ukrainietį Dimitrijų Medvecką. Tiesa, jo šaknys Lietuvoje, todėl vaikinas seniai svajojo atvykti į mūsų kraštą, susipažinti su giminaičiais, pamatyti vietas, kur gimė ir augo jo senelis.
Nuotr. Dimitrijaus Medvecko šaknys Lietuvoje, todėl vaikinas seniai svajojo atvykti į mūsų kraštą. Prieš aštuonerius metus suradęs giminaičius internete, asmeniškai su jais susipažino tik praėjusiais metais.
Neramumai pakoregavo planus
Pasak D. Medvecko, iki praėjusių metų vasaros jis nebuvo asmeniškai pažįstamas su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais. Nors surado juos per internetą dar 2007 m., tačiau septynerius metus bendravo tik virtualioje erdvėje. Pirmoji viešnagė sutapo su prasidėjusiais neramumais Donecke, todėl ir kilo mintis apsistoti pas dėdę ilgesniam laikui.
„Iš pradžių mūšiai vyko tik oro uosto teritorijoje. Jie ir toliau ten tęsiasi. Vėliau susidūrimai persikėlė ir į miesto pakraščius. Už trijų kilometrų nuo mano namų stovi barikados, už kurių įsikūrę ukrainiečių postai, – pasakojo vaikinas. – Žiūrint iš šalies atrodo labai baisu, tačiau žmonės gyvena kaip gyvenę. Gal psichologiškai nenori priimti karo realybės, o gal per kurį laiką pripranta, nes vis tiek nieko negali pakeisti.“
Nežinomybė, kas bus rytoj, pakoregavo D. Medvecko ateities planus. Minties ginti savo tėvynę, savo miestą nekilo. Gal todėl, kad tarp jo draugų ir pažįstamų nebuvo tokių, kurie eitų kariauti. Kadangi giminaičiai iš Šakių pasiūlė pagyventi pas juos, kol namuose viskas nurims, šių metų vasarį jis susiruošė į Lietuvą ilgesniam laikui. Pasak jo, kol kas viskas laikina, kol kas didelių planų ateičiai nekuria. Tačiau ne veltui sakoma, kad nėra nieko pastovesnio už laikinumą.
Įsidarbino šakiečių įmonėje
Neseniai D. Medveckas prisijungė prie UAB „Graphic Node“ jaunų ir perspektyvių žmonių komandos, kuriančios ir internetu užsienyje parduodančios įvairius dizaino produktus firmos „Apple“ kompiuteriams ir telefonams. Ukrainoje vaikinas dirbo panašų darbą, tik jis buvo labiau susijęs su fotografijos dizainu, todėl dabar kai ko tenka mokytis iš naujo.
„Kolegos mane priėmė labai geranoriškai. Nejaučiu jokio negatyvo ir iš kitų sutiktų žmonių. Man čia labai patinka, – tvirtino laikinai Šakių krašte įsikūręs ukrainietis. – Aišku, prieš važiuojant į Lietuvą girdėjau visokių kalbų, tačiau jos nepasitvirtino. Netiesa, kad čia kaimynai nesugyvena ir džiaugiasi, kai kito tvartas dega, – per penketą mėnesių kokios nors konfliktinės situacijos niekur nemačiau. Visi žmonės geri. Kitoks mentalitetas nei Ukrainoje.“
Šakiuose gyventi ramu
Vaikinas patikino, kad jam patinka gyventi Šakiuose, nes čia labai ramu. Jis gimė ir užaugo ketvirtajame pagal dydį Ukrainos mieste – Donecke, kuriame gyvena daugiau nei 1,5 mln. žmonių. Nors jo namai – miesto pakrašty, tačiau visada jautėsi, kad šalia yra magapolis. O Lietuvoje tenka važiuoti kelias dešimtis kilometrų, kad patektum į didmiestį.
Paklaustas, kokie buvo pirmieji įspūdžiai mūsų krašte, D. Medveckas neslėpė – labai graži gamta ir dideli miškų masyvai. O nacionalinių lietuviškų patiekalų – cepelinų ir kugelio – jis buvo jau ragavęs. Močiutė, paviešėjusi vyro gimtinėje Lietuvoje, buvo išmokusi juos gaminti, tik cepelinus vadino kitu vardu – kukuliais arba didžkukuliais. O vėliau girdėjau, kad juos pervadino cepelinais, nes buvo panašūs į vokiečių sukurtą dirižablį.
Nesiliauja ilgėtis namų
Kadangi mokykloje didelio dėmesio kalboms D. Medveckas neteikė, nes tada atrodė, kad jų niekada neprireiks, – šiandien nemoka nė vienos užsienio kalbos. Tiesa, pasak jo, anglų kalbos mokėsi, tačiau daug pastangų nedėjo, nes buvo įsitikinęs, kad gyvens tik savo šalyje. Lietuvių kalba jam sunki nepasirodė – daug žodžių ir trumpų sakinių jau supranta, tik dar atsakyti sunku.
„Ilgiuosi namų, draugų, praeities, kuri liko Ukrainoje, planų, susijusių su savo šalimi, svajonių, kurioms nelemta išsipildyti. Galbūt to, kas jau niekada negrįš. Anksčiau atrodė, kad viskas po dvejų–trejų metų nurims, tačiau dabar jau aišku, kad neramumai Ukrainoje gali užsitęsti dešimtmetį ar net ilgiau, todėl suprantu, kad laukti, kada galėsiu sugrįžti atgal, nėra prasmės, – įsitikinęs vaikinas. – Šiuo metu didelių planų ateičiai nekuriu, nors aplinkiniai siūlo susirasti merginą, vesti ir pasilikti Lietuvoje, tačiau ne veltui sakoma, kad, jei nori prajuokinti Dievą, reikia papasakoti jam savo planus.“
Aušra iš Valenčių:
