Vienas seniausių Lukšių seniūnijos Liepalotų kaimo gyventojų Pranas Martinkevičius dažnai mintimis nuklysta į praeitį, mena kadaise čia besikuriančią gyvenvietę, čia gyvenusius žmones. Šiandien pasaulį stebintis ilgaamžis paprastai ir aiškiai dėsto mintis apie gyvenimo tiesas bei primena, jog būtina džiaugtis gyvenimu, kuris taip greitai prabėga.Nuotr. Liepalotiškis Pranas Martinkevičius sako: gyvenime reikia sąžiningu būti, mylėti artimą kaip patį save – ir viskas bus gerai.
Nebeliko bendraamžių
2011 m. vykusio paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, Lukšių seniūnijos Liepalotų kaime gyveno 272 gyventojai. Nuolat mažėjantis gyventojų skaičius lėmė, kad gyvenvietė neteko mokyklos, šios vasaros pradžioje uždarytas ir pašto skyrius. Karštą vasaros vidurdienį Liepalotuose tuščia – gatvėse sutikti žmogų beveik neįmanoma.
Visai netikėtai akį patraukia keliu einantis šviesaus veido senolis. Netrunku paklausti, kaip šis gyvena. O jis maloniai nusišypso ir prisistato esąs Pranas Martinkevičius. Kiek įsišnekus išaiškėja, kad vyriškis yra vienas seniausių Liepalotų kaimo gyventojų. „Senukai išmirė. Vienas kitas senelis išvažiavo pas vaikus, gyvenančius kituose miestuose. Kaip ir nebeliko bendraamžių“, – tikino 90-metį perkopęs pašnekovas, retkarčiais su kai kuriais bendraamžiais ryšį palaikantis telefonu.
Gyventi į Liepalotus P. Martinkevičius atsikėlė po Antrojo pasaulinio karo, grįžęs iš tarnystės sovietų kariuomenėje. „Po karo sugrįžęs į tėviškę pamačiau, kad ten neina gyventi. Teko ieškoti kitos vietos. Lukšių kolūkyje gavęs darbą atsikėliau į besikuriančius Liepalotus. Pamenu, kelio čia nebuvo. Dar senoji Siesartis čia vinguriavo“, – prisiminė pašnekovas.
Visad sąžiningai dirbęs P. Martinkevičius Liepalotuose nugyveno bene visą amželį, užaugino keturias dukras. Dabar garbaus amžiaus senolis dienas leidžia vienoje iš gražiai sutvarkytų gyvenvietės sodybų. Kasdienybę praskaidrina kartu gyvenanti dukra, mat žmoną vyriškis pasilaidojo prieš septynerius metus.
Mylėk save ir artimą
Antrojo pasaulinio karo negandas išgyvenęs liepalotiškis sako gyvenime matęs daug neteisybės, didelio žmonių žiaurumo. Todėl apie gyvenimo tiesas jis kalba labai paprastai. „O ko tau, žmogau, reikia. Ant tos žemės va kiek vietos, – į Liepalotų pakraštį besidriekiančias pievas pirštu rodo pašnekovas. – Tik džiaukis ir gyvenk. Kožnas žmogus tik iki 50-ies, rodos, galingas. Vėliau vieni jau noksta, kiti išmiršta.“
Senolis paklaustas, ar džiaugiasi gyvenimu, vienareikšmiai atsako, kad juo reikia džiaugtis, nes kitaip nieko nebus. „Pagal religijas yra dangus, yra pekla. Lauk mirties, kada tave prikels, ale tokių prisikėlusių nėra.“ Paklaustas, ar tiki į Dievą, paatviravo: „Tikėjau į Dievą,dabar netikiu...“ Pasak liepalotiškio, suabejoti Dievo malone verčia dažnai spaudoje aprašoma žmonių išgyvenama neteisybė. „Kai pagalvoji, tas tikėjimas nieko bloga nedaro. Mylėk artimą kaip pats save, sąžiningas būk ir viskas bus gerai“, – akcentavo P. Martinkevičius.
Atitolo nuo darbo
Dabar iš stebėtojo pozicijų į pasaulį žvelgiantis devyniasdešimtmetis savo kaimą mato labai pasikeitusį. Esą žmonės mažiau dirba. Anot jo, kaime žmonės jau nesivargina laikyti karvių, kai anksčiau laukuose karvė prie karvės stovėjo. „Žmonės stengėsi. Reikėjo karvutę pakilnoti, ją pagirdyti. Taip žmonės prisidūrė prie kolūkio duoto atlygio. Dirbdamas mechaniku gaudavau apie 200 rublių, užteko ir gyvent galėjai“, – sakė pašnekovas, pridurdamas, jog būtina jaunimą priauginti prie darbo. „Pirmiau rytą atsikeli, motina pirma išeina į darbą, vaikai į mokyklą. Grįžusiems iš mokyklos teko daug ūkio darbų nudirbt. Reikėjo gyventi ir viskas apsimokėjo“, – kalbėjo jis.
Giedrė Merčaitienė
Kamilė iš Kriūkų:
