L. Laurinčiukienė susirinkusiųjų retoriškai klausė, kodėl ji turi teisę kalbėtis su socialiniais darbuotojais ja nebūdama?
„Todėl, kad 30 m. gyvenu po vienu stogu su savo anyta. Kai aš buvau 23-ejų, ji buvo 55-erių. 30 m. gyvenu su žmogumi, kuris sensta ir yra neįgalus. Mano laimė tuo nesibaigė. Prieš pusantrų metų, nusprendusi, kad nebegali gyventi viena, mano mama taip pat atsikėlė po mūsų stogu. Ar įsivaizduojate anytą ir mamą po vienu stogu? Šiandien aš galiu kalbėti, kaip padėti sau, nes 30 m. „nesuvalgiau“ anytos, o ji manęs. Dabar žinau, kaip suderinti dviejų nesuderinamų „babyčių“ interesus, kurios 30 m., jų žodžiais tariant, viena kitos „nevirškina“, – šmaikščiai juokaudama seminarą pradėjo žurnalistė.
Seminaro metu L. Laurinčiukienė susirinkusiųjų prašė per 90 sekundžių šalia sėdinčiajam pasakyti, kuo jie yra įdomūs patys sau. Atrodo, užduotis nesudėtinga, tačiau reikėjo nemenkai pasukti galvas.
„Ar dažnai galvojate apie tai, kad esate ypatingi ir kažkuo išskirtiniai? Daug metų maniau, kad esu tokia, kaip visi kiti. Kad su tuo, kas tau duota, turi susitaikyti ir tai „tempti“ paskui save. Kai manęs klausia, gal tikiesi „dangaus buhalterijoje“ labai gero balanso, atsakau, kad ne, darau viską natūraliai, paprastai, bet visą gyvenimą mokausi. Kai kiekvieną dieną užlipi ant to paties grėblio 75 kartus, pradedi galvoti, kokie dėsningumai egzistuoja“, – mintis dėstė seminaro vedėja.
Klausimas, kurį turėtume užduoti kiekvieną rytą, kuo aš šiandien įdomus sau. Kad galėtume duoti kitam, turime jaustis visaverčiai. Seminare L. Laurinčiukienė su socialiniais darbuotojais kalbėjosi apie tai, kas yra jų „ledkalniai“, kuriuos kartais ypač sunku pralaužti.
Juoko pliūpsnį sukėlė L. Laurinčiukienės soc. darbuotojams parodyta pliušinė karvė, kuri, pasak žurnalistės, kaip ir socialinis darbuotojas, turi ragus, bet jie minkšti, turi stačias ausis, kad girdėtų, ko niekas kitas negirdi, pliušinė karvė turi šypseną nuo ausies iki ausies. „Puikiai žinote, kad su bet kuriuo senyvu, neįgaliu žmogumi, pasitelkiant šypseną, bus lengviau, o su surūgusia mina nepasieksi nieko“, – teigė lektorė.
Socialiniams darbuotojams L. Laurinčiukienė pasakojo, jog svarbiausi dalykai, kurių visi turime siekti, – pozityvumas, be to, kiekvienam iš mūsų privalu turėti strategiją.
„Daugelis lietuvių gyvena tuneliuose – mato tik namus, darbą, parduotuvę, vaistinę, retsykiais vakarėlį. Reikia mokėti bet kurioje situacijoje peršokti figūrą kaip šachmatų žaidime ir atsistoti netikėčiausioje pozicijoje. Tai yra pozityvus mąstymas“, – sakė viešnia.
Seminare L. Laurinčiukienė susirinkusiesiems dėstė ne tik teoriją, davė ir praktinių patarimų. Visi su nekantrumu laukdami svarstė, kam gi moteris į rankas pasiėmė dvi poras kojinių ir nustebę, vienas į kitą žvilgčiodami ją stebėjo, kai vieną porą kojinių apsimovė, o į kitą pradėjo pilti kruopų.
„Prieš daug metų, kai dalyvavau stažuotėje Indijoje, užsiėmimus vedęs profesorius į antrą užsiėmimą liepė atsinešti dvi poras kojinių. Jeigu vakare grįžę po darbo jaučiate kietus it akmenis pečių raumenis, supraskite, pervargote, tą pastebėjo ir paskaitas vedęs profesorius. Vakare, ne vėliau kaip 8 valandą, parėjusi namo užsimaunu medvilnines kojines, o į antrą porą supylusi kruopų vaikštau su jomis apie 45 min. po namus. Vyksta akupunktūra su akupresūra. Pašildžius kruopas orkaitėje, šis metodas padeda nuo gerklės skausmo. Vaikštant ant galų pirštų, atpalaiduojami galvos ir kaklo raumenys. Kepenų, tulžies problemoms, kurios dažnai atsiranda nuo nervų, spręsti padeda vaikščiojimas ant kulnų, o žarnyno problemoms padeda siauriausios pėdos dalies masažavimas“, – patarimais dalijosi L. Laurinčiukienė.
Pasak seminaro vedėjos, ji šį metodą naudoja jau 15 m., šis metodas padeda vakare atsistatyti. Tai yra labai svarbu socialiniams darbuotojams, kurie dirba emociškai ir fiziškai itin sunkų darbą.