Domėjimasis žurnalistika kraštiečiui Lukui Keraičiui atvėrė kelius į Sicilijoje vykusius mokymus, kurių tema – etiškas raportavimas apie emigrantus. VGTU trečio kurso kūrybinių industrijų studentas L. Keraitis, įveikęs mainų programos Erasmus+ atrankos kriterijus, vasaros pabaigoje gavo kvietimą spalį dalyvauti savaitės trukmės mokymuose. Dalyvavo per 40 žurnalistikos studentų – pradedančių ir  patyrusių žurnalistų iš Lietuvos, Graikijos, Rumunijos, Italijos ir Ispanijos.

Mokymuose didžiausias dėmesys skirtas žurnalistų bendravimui su Siciliją (Italija) pasiekusiais Sirijos pabėgėliais, kurių kiekvieno gyvenimo istorijoje įsirėžė sunkūs, traumuojantys kelionės į geresnį gyvenimą potyriai.

„Į susitikimą su pabėgėliais išsiruošusius vaikinus perspėjo, kad netiestume emigrantėms rankų, mat kai kurios sunkioje kelionėje buvo seksualiai išnaudojamos. Dabar jas labai lengva išgąsdinti. Apskritai susidarė įspūdis, jog tiek emigrantai, tiek vietinės organizacijos yra pasipiktinusios atvykstančiais reporteriais, kurie tenori greitai išpešti liūdną istoriją ir nusiųsti ją laikraščiui. Išanalizavome daug atvejų, kai fotografijos pateikiamos tendencingai, o  reporteriai paprasčiausiai meluoja“, – pasakojo L. Keraitis.

L. Keraitis sako – susitikimuose su sirais išgirdo ne vieną graudžią istoriją. Siras Ahmedas pasakojo, kad Sirijoje pabėgėlių srautus kontroliuoja vietinė mafija. Išsiruošusį ieškoti geresnio gyvenimo Ahmedą ir dar kelis šimtus žmonių žadėję per sieną pervežti asmenys juos įkalino negyvenamame name Serbijoje.

„Nori išeiti? 1000 eurų. Ahmedui su draugu pavyko pabėgti. Jie nufilmavo sąlygas namo viduje bei turėjo GPS koordinates, bet padaryti kažką sunku – policija ne mažiau korumpuota“, – Lukas pasakoja siro pabėgimo istoriją. Italijos krantus pasiekę pabėgėliai glaudžiasi buvusiuose karininkų barakuose, vadinamose stovyklose.

„Blogiausia, kad jos valdomos privačiai, tai yra pagal viešuosius pirkimus. O žinant Italijoje klestinčią korupciją... Šie žmonės turėtų gauti pabėgėlio statusą per mėnesį. Labai dažnai jie laukia metus. Įsivaizduokite, butuose po keliasdešimt žmonių, vietoj dienpinigių – cigaretės ar kiti daiktai, maistas apverktinas, darbo nėra. Išeiti dieną galima, bet kur eisi, ką veiksi be pinigų?“ – pastebėjimais iš pabėgėlių gyvenimo stovyklose dalijosi L. Keraitis.  

„Kaip galvojate, ką veikia vietinės organizacijos, norinčios padėti pabėgėliams? – klausia L. Keraitis. – Dalis jų duoda maisto bei drabužių. Ne mažiau svarbesnis veiksnys – informacija. Jie kuria specialias programėles išmaniesiems, verčia teisinius tekstus į daugelį kalbų, kad emigrantai žinotų, ką ir kaip reikia daryti, kokios procedūros yra įmanomos. Jie taip pat suteikia galimybę komunikuoti su namie likusiais draugais.“

 

Kaip žinia, lietuviai apie pabėgėlių atvykimą į mūsų šalį turi savo nuomonę. Daugelio nuomone, geriau jie mus aplenktų iš tolo. L. Keraitis įsitikinęs, jog mes dėl to, kad „viską žinome“ ir esame abejingi, dažnai susidarome labai klaidingą nuomonę apie pasaulį. Jaunuolis siūlo pamankštinti smegenis ir atsakyti į klausimą, kas pateikia daugiausia prašymų pilietybei gauti.

„Sirai? Afganai? Atsakymas – kosoviečiai. Beveik 50 tūkst. prašymų pateikta šių metų sausį–kovą. Ką žinote, ką galite papasakoti apie juos?“ – retoriškai klausia L. Keraitis ir siūlo pamąstyti, kiek žmonių kasdien priversti palikti savo namus dėl bado, karo ar gamtinių nelaimių.

„Atsakymas – 30 tūkst. kasdien. Tiesą pasakius, Turkija per metus priėmė daugiau pabėgėlių nei visa Europa. Man skaičiai visuomet patiko, tik vienas kol kas neduoda ramybės – 1105. Dėl tokio pabėgėlių skaičiaus priėmimo diskutuojame Lietuvoje“, – atkreipė dėmesį L. Keraitis. Anot jo, diskusijos ir skirtingos nuomonės yra gerai, bet kuomet matuojame, kiek kelio ženklų nebus pastatyta ar keli kilometrai kelių nesutvarkyti dėl to, jog priimsime žmones, bėgančius nuo karo, pasidaro nejauku. Baiminimasis dėl galimų darbo vietų praradimo ar vadinamojo tautinio praskiedimo, anot Luko, nepagrįstas. Juk žmonės nuo blogo gyvenimo bėgo visais laikais.

„Kartais atrodo: kai kalbame apie integraciją, turime mintyje – „tapkite tokie, kaip mes”. Su tokiu mastymu grįžtame šimtmečius atgal”, – įsitikinęs kraštietis.

 

L. Keraitis džiaugiasi turėdamas galimybę daug keliauti po pasaulį ir jį pažinti.

„Turiu draugų iš viso pasaulio. Suprantu, kokie įdomūs ir keisti vieni kitiems esame. Kartu su kalbintais emigrantais juokėmės, kokie nešvarūs vieni kitiems atrodome. Į Europą atvykę žmonės iš Artimųjų Rytų nesupranta, kam tualete reikalingas tualetinis popierius – jie, kaip ir dar keli milijardai žmonių, naudoja bidė – daug higieniškesnį būdą. Juokingas pavyzdys, tačiau jis tarsi teigia – bent jau keletą naudingų smulkmenų galėtume pasivogti iš kitų“, – sakė L. Keraitis, pajutęs užuojautą nuo karo ir diktatūros pabėgusiems sirams.

Galima pasidžiaugti, kad Sicilijos nevyriausybinėse organizacijose dirba daug nuostabių žmonių, kurie laisvu laiku padeda atvykėliams, moko kalbos.

„Klausimas, kodėl tai daro, jiems atrodo keistas. Kaip galima užmerkti akis prieš kitų žmonių kančias?“ – sako kraštietis.