Po to, kai Papartynų kaime į savo kūdikio gyvybę pasikėsino jo devyniolikmetė motina, penktadienį savivaldybėje surengtas bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos posėdis. Susitikimo metu aptarta neeilinė situacija, kalbėta, kokių priemonių imtis, kad būtų užkirstas kelias panašiems įvykiams.

Kalbėdami apie įvykį, kai motina savo septynių mėnesių sūnų įmetė į šulinį, posėdžio nariai svarstė, ką daryti, kad tokių įvykių nebūtų. Tuo labiau, kad tai nutiko šeimoje, kuri neįtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašus. Tad kas tokiais atvejais gali ir turi numatyti galimus pavojus?

„Kokie svertai mums duoti, kad kontroliuotume padėtį, jei tai nėra rizikos šeima? Ką mes galime daryti?“ – susirinkusiųjų teiravosi vicemeras Edgaras Pilypaitis.

Martinas Eimutis mano, jog tai tiesiog didžiulė pelkė, norint iš jos išbristi, reikia ne tik savivaldos dėmesio, bet ir platesnio dialogo su ministerija. Ši mergina jau nelankė mokyklos, pati nesikreipė pagalbos į jokias institucijas. Tad tokie žmonės, M. Eimučio nuomone, tarsi pakimba tarp dangaus ir žemės, iškrenta iš bendro konteksto. Tiesa, su socialiniais darbuotojais jai teko bendrauti, buvo susitikimas su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais ir teismo posėdyje dėl tėvystės nustatymo, tačiau, kaip tikino su ja bendravę, įtarimų merginos elgesys nekėlė. Čia galbūt kyla dar vienas klausimas. O kaip šeima? Juk mergina turėjo tėvus, vis apsistodavo tai pas tėvą, tai pas motiną. Ar jie irgi nematė, kad jai reikėtų rimtesnės medicininės pagalbos?

Buvo galima padėti!

Tiesa, Šakių prokuroras Linas Frančiakas teigė, kad šiuo konkrečiu atveju mergina akivaizdžiai turėjo psichologinių problemų.

„Ji tikrai nebūtų prieštaravusi, jei būtų kas parodę norą iš jos paimti vaiką. Akivaizdu buvo tai, kad ji turi problemų“, – susitikimo metu rėžė L. Frančiakas.

Jis laikėsi nuostatos, kad mažyliui iki nelaimės buvo galima rasti kur kas saugesnę aplinką nei augti su savo motina. Pasak prokuroro, jei rajonas laikosi pozicijos, jog nenori, kad daugėtų socialinės rizikos šeimų, reikia susitaikyti, kad daugės vaikų, kuriems tokiose šeimose augti rizikinga.

Tačiau vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Rūta Lebedžinskienė aiškino, kad į socialinės rizikos šeimų sąrašą įtraukti nėra sudėtinga, bet kad vaikas būtų paimtas iš šeimos, reikia turėti tvirtus argumentus, kodėl tai daroma. L. Frančiakas tikino, kad yra „būtinojo reikalingumo“ sąvoka, kai bet kas, jei yra reali grėsmė vaikui ar kitam asmeniui, gali tiesiog įeiti į svetimus namus. Tačiau tuomet visi prakalbo, kada tas „būtinasis reikalingumas“ jau yra, o kada dar ne. Tačiau prokuroras nepasidavė ir nuolat akcentavo, kad tiek Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, tiek socialiniai darbuotojai teisėsaugos institucijas privalo informuoti kad ir apie menkiausius įtarimus. Tuomet teisėsauga aiškina ir tikrina, yra tam pagrindas, ar ne.

Daugiau kalbėti

Visi gudrūs vertinti, kalbėti ir komentuoti tada, kai kažkas įvykę. Net jei žmogus gydosi pas psichiatrą, tai konfidenciali informacija. Nors, daugelio nuomone, jei žmogus turi psichologinių problemų, jau reikėtų į jį atkreipti didesnį dėmesį.

„O ką mes padarėme, kad to nenutiktų? Iš šono žiūrint gal ir atrodo viskas gerai, gal vaikui gerai, bet ar tikrai gerai mamai, kaip ji jaučiasi?“ – klausimus kėlė visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Šakių skyriaus pirmininkė Jūratė Arštikaitienė.

Visgi prieita prie išvados, kad tiesiog reikia daugiau kalbėti, bendrauti. Nebūtina būti socialinės rizikos šeimų sąrašuose, kad būtum žinomas ir stebimas, sulauktum pagalbos. Posėdžio nariai kalbėjo, kad galbūt ne tik socialinis darbuotojas, bet medikas ar tiesiog kaimynas pastebės, žinos vienišą mamą ir užtektų, kad jis praneštų apie tai atitinkamoms tarnyboms. Užtektų tiesiog menko prašymo pažiūrėti, patikrinti, ar viskas gerai. Kartais gal užtektų aplinkiniams nebūti abejingiems.

Inicijavo susitikimus

Griškabūdžio seniūnas Saulius Naumavičius pasakojo, kad jo seniūnijoje dvi socialinės darbuotojos dirba mokykloje, trys – seniūnijoje. Tad jis iniciavo bendrus jų susitikimus.

„Tegul bent kartą per mėnesį susitinka, diskutuoja, kalba ir dalinasi informacija. Dar reiktų įtraukti ir ambulatoriją“, – patirtimi dalijosi seniūnas.

Pasak L. Frančiako, jei taip elgtųsi didžioji dalis seniūnijų ir visuomenės, rezultatai būtų akivaizdžiai puikūs. Tad, kaip kalbėjo J. Arštikaitienė, reikia pradėti kiekvienam nuo savęs. Ką aš padariau ir galiu padaryti?

Kreipsis į ministeriją

Į susitikimą užsukęs meras Juozas Bertašius rėžė iš peties: „Viceministras, komentuodamas situaciją mūsų rajone, tiesiog nusišnekėjo“ (Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis kaltino mokyklą dėl nepakankamo lytinio švietimo, savivaldybę ir seniūniją – dėl nesužiūrėjimo ir nepasimokymo iš Kėdainių atvejo, medikus – kad neatkreipė dėmesio į motinos būklę – red.). J. Bertašius ragino parengti raštą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Tad raštas ar kreipimasis dėl šio įvykio bus. Kiek bus iš to naudos – kitas klausimas. Kol ministerija kaltina savivaldą, o ši siunčia raštus ministerijai, gyvenimas toliau teka sava vaga...