Į Kidulių seniūnijos Maštaičių kaime esančią tetos sodybą atvykusi jurbarkietė Rasa Gerdovaitytė nustėro. Dar vakare moteris iš šulinio sėmė vandenį, o jau kitą dieną jis buvo susmegęs į žemės gelmes. Moteris kuria planus, kaip sutvarkyti įgriuvą, bet nerimas ir nežinia dėl incidento nemažėja.

Jurbarke gyvenanti R.Gerdovaitytė į Maštaičių kaimą atvyksta kiekvieną dieną, nes slaugo savo 84 metų tetą. Nors teta šiuo metu ligoninėje, rūpestinga dukterėčia su draugu prižiūri sodybą, tvarko namus. Rodos, niekuo neišsiskyrė ir trečiadienio rytas, tik atvykę jurbarkiečiai liko nemaloniai nustebinti, kai kieme pasigedo… šulinio! Jis buvo susmegęs, o su juo nugarmėjo ir nemažai aplinkinių žemių.

„Nepatikėsit, bet gavau šoką ir ėmiau klykt nesavu balsu. Pamačius tokį vaizdą tiek sukilo emocijos! Nesupratom, kas darosi. Žiūrim atsistoję ir negalim patikėt“, – pasakojo R. Gerdovaitytė. Ji pripažino, kad emociškai buvo sunku ir todėl, kad čia prabėgo didžioji dalis jos vaikystės: „Kaip šiandien atsimenu, kai močiutė sakydavo: „Einam, Rasele, prie šulinio Velykų bobutė tau kiaušinukų padėjo.“ O čia žiūriu, kad jo nėra. Taip ir stovi akyse.“

Dabar šulinį jurbarkiečiai aptvėrė, o kai pagerės orai, sako, priveš žemių, užpils ir įrengs gėlyną.

Vanduo šniokštė, putojo

R. Gerdovaitytė pasakojo, kad kokie ketveri metai šuliny vanduo tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo. Tad būdavo, kad tiesiog tekdavo neštis kibirais iš kaimynų. Tačiau tai ir nepatogu, ir sunku. Rudenį jie užsisakė, kad atvežtų „bačką“ vandens, bet netrukus jis dingo, o kai atsirado, buvo pilnas šiukšlių. Šeimininkai spėja, kad tiesiog pasirodė gruntiniai vandenys.

„Semiam ir matom, kad kuo toliau, tuo daugiau šiukšlių. Galiausiai jis parudavo, jau net košt reikėdavo. Paskutinėm dienom net putot ėmė. Tos putos, net šlykštu sakyt, bet kaip kokie snargliai buvo. Ir toks garsas, lyg šniokštė tas vanduo“, – paskutinių dienų įspūdžiais dalijosi moteris.

Dabar ji džiaugiasi, kad kai įgriuvo šulinys, jos tetos nebuvo namie. Senutė mėgdavo nukrypavusi prie jo pasirėmus žiūrėti, rymoti. Beje, kad ir kaip keista, tetos nenustebino dukterėčios papasakotas incidentas. Esą ji tikino jautusi, jog „kažkas su tuo šuliniu negerai ir giliai kažkas vyksta“.

Paaiškinimai neįtikino

Įvykus nelaimei emocijomis vadovautis nebuvo kada. Pirmiausiai Rasa skambino 112, bet čia buvo paaiškinta, kad pagalbos ieškotų seniūnijoje.

„Skambinau ir seniūnui, bet atvykęs tik pasišaipė“, – nusivylimo neslėpė moteris.

Ji teigė – tik pabendravus su meru Juozu Bertašium situacija pasikeitė ir jau po pusvalandžio sodyboje buvo Civilinės saugos specialistas Gintautas Dabrišius. Tačiau jos neįtikino paaiškinimas, kad tikriausiai sukežo 1935m. statyto šulinio apatiniai žiedai ir todėl jiems susmukus įgriuvo viršutiniai. R. Gerdovaitytė sako turinti savų spėjimų, tačiau kol kas jais pasidalinti nenori.

„Man kyla klausimas, kas čia įvyko ir noriu sužinoti atsakymą“, – tikino pašnekovė.

Atsakymų ji ieškojo ir internete, svarsto kviestis geologus, bet baido paslaugų kainos. Visgi daug kam tai sensacija – ne kiekvieną dieną Suvalkijos lygumose į žemės gelmes nugarma šuliniai. Be to, ta vieta, kur yra šulinys, aukščiausia sodyboje. Pirmąją dieną aplink šulinį net žemė buvo kitos spalvos, o ir dabar vietomis ji daug minkštesnė.

„Ką žinau, gal vieną dieną atvažiavusi nerasiu namo ar tvarto. Tikrai tai neramina“, – guodėsi moteris.

Tad taip ir neaišku, kokią įtaką padarė gruntiniai vandenys, kiek jie paplovė žemės, kiek kalta melioracija. Klausimų daugiau nei atsakymų. Niekad vandens netrūkdavo ir greta esančioje kūdroje, o dabar ji kaip niekad nusekusi.