Karas Ukrainoje tęsiasi jau beveik pusantrų metų. Į mūsų šalį atvykę pabėgėliai bando susidėlioti ir savo jausmus, ir gyvenimus. Vieni dar tikisi sugrįžti atgal į namus, kiti žino, kad ten, kur anksčiau žydėjo gyvenimas, šiandien beliko dykynė, tad savo ateitį bando kurti iš naujo. O kaip sekasi ukrainiečiams mūsų krašte, kalbamės su svainėmis Olena Larionova ir Tetiana Borovkova, kurių šeimoms praėjusių metų kovo pabaigoje tik per stebuklą pavyko pabėgti iš karo zonos Mariupolyje ir prisiglausti Lukšiuose.

Jaunos mamos, auginančios po du mažamečius vaikus, pasakojo, kad tik atvykus į Lietuvą, abiem šeimoms – penkiems suaugusiems ir keturiems vaikams – pavyko susirasti prieglobstį Lukšiuose, o Olenai ir jos mamai įsidarbinti vietinėje miestelio pieninėje.

Pasak Olenos, bėgant laikui jie čia apsiprato, vyresni vaikai galėjo toliau mokytis, o mažiesiems atsirado vietos darželyje, tačiau po truputį lipdomas stabilumas ir vėl subiro – užsidarius Lukšių pieninei teko ieškotis kito darbo. Paskatintos Šakiuose manikiūro specialiste dirbančios ukrainietės ir į mūsų kraštą nutekėjusios baltarusės Alionos, taip pat besidarbuojančios šioje srityje, abi moterys nusprendė nerti grožio sektoriun. Vis tik Kaune baigusios kosmetologo profesinio mokymo programą ir į rankas paėmusios mokslo baigimo pažymėjimus, jos greitai suprato, kad to neužteks.

 „Skambinau į vieną saloną, atsakė. Tada į kitą. Ten paskyrė susitikimo laiką, o po to jį atšaukė. Kaip vėliau supratau, savininkė ieškojo VIP meistro ir bijojo imti ką tik mokslus baigusią specialistę be patirties ir dar nekalbančią lietuviškai. Buvo daug priežasčių, dėl kurių manęs niekas nepriėmė į darbą, todėl buvau labai nusivylusi“, – pasakojo Tetiana.

Sakoma, kad kai Dievas uždaro duris, palieka atvirą langą – šiuo atveju moterys jį atsidarė pačios. Sužinojusios apie galimybę išsinuomoti grožio saloną, jos pasiryžo pačios susikurti darbo vietas ir nenusivylė –  su studijos „Margo“ savininke Margarita Remeikiene beveik iš karto pavyko susitarti dėl nuomos.

Tiesa, šiek tiek užtruko, kol įsigijo reikiamus baldus, įrangą ir priemones bei susitvarkė visus higienos reikalavimus, tad salono duris atvėrė tik šį balandį. Pasak pašnekovių, didelė dalis jų klienčių – užsienyje dirbančios ir atostogauti grįžusios vietinės moterys, todėl darbo šiuo metu pakanka, bus matyt, kaip viskas klostysis rudenį.

Dabar liko išspręsti problemą, su kuria susiduria ir dažnas vietinis – atrasti nuomojamą būstą pačiame Šakių mieste. Du butus išsinuomoti pavyko, tad Tetiana su vaikais ir Olenos mama su senele jau gyvena mieste, o Olena su vaikais ir kita senele liko gyventi Lukšiuose. Radusi skelbimą, ji skuba parašyti žinutę, nes nežino, ar žmogus kalba rusiškai, ar ne, tačiau dažniausiai gauna atsakymą, kad butas jau rezervuotas.

„Vieną kartą pavyko susitarti dėl susitikimo, tačiau po 10 minučių nuomotojas parašė, kad atsiprašo, nes pasikeitė jo planai ir buto aprodyti jis negali. Bendraujant toliau, paaiškėjo, kad tas žmogus, su kuriuo susirašinėjau, nėra to buto savininkas, todėl reikia palaukti, kol jis pats paskirs dieną, kada bus galima atvykti ir apžiūrėti. O kai paklausiau, kada tai bus, iš viso nieko neatsakė“, – apgailestavo O. Larionova, kodėl taip yra bandžiusi klausti ir savo klienčių, o šios atsakiusios, kad dėl to, jog vietiniai „nenori nuomoti butų užsieniečiams arba turintiems vaikų“.

Tačiau šie rūpesčiai, veikiausiai, visiškai nublanksta prieš tuos, kurie užklupo ir, deja, vis dar neapleidžia Tėvynės.  

„Daugelis lietuvių klaidingai įsitikinę, kad karas vyksta tik Ukrainoje ir jų nepalies. Mes irgi taip galvojome, kad Mariupolyje mūsų karas nepalies, kad pašaudys ir viskas baigsis... Pirmą karo savaitę visi gyveno įprastai, nes visos komunikacijos veikė, buvo internetas, tačiau kai viskas dingo, užsidarė parduotuvės, atsirado nuovoka, kaip tai rimta“, – pasakojo Olena.

„Tokio šalto kovo, koks Ukrainoje buvo praėjusiais metais, mes neprisiminėme. Kai Mariupolyje buvo nutrauktas šildymas, elektros ir vandens tiekimas, tris savaites gyvenome šaltyje, miegojome apsirengę striukes, – prisiminė Tetiana, iš karto apsisprendusi bėgti iš miesto, kai tik buvo paskelbta, kad yra atidarytas žaliasis koridorius. – Susirinkome tik šilčiausius daiktus, kad nesušaltume, vasarinių drabužių neėmėme, nes galvojome, jog išvykstame tik dviem–trims mėnesiams. Tuoj viskas baigsis ir sugrįšime.“

Jų kelionė į Lietuvą truko šešias dienas. Pirmosios buvo pačios baisiausios, nes automobiliai, vykstantys iš Mariupolio, buvo apšaudomi. Kai kam taip ir nepavyko pasiekti saugios vietos. Pasak Tetianos, be proto baugino nežinia, ar iš viso bus išleisti, nes rusai buvo įsirengę kelis patikrinimo punktus, „tačiau dar baisiau buvo pasilikti, nes jau baigėsi maisto produktų atsargos“, be to, kaip vėliau sužinojo, į  namą, kuriame ji gyveno, kitą dieną pataikė raketa. Tad išvyko pačiu laiku.

Pasiteiravus, ar ukrainietės sieja savo ateitį su mūsų kraštu, Olena atsakė, kad jos nežino, ar visam laikui pasiliks Šakiuose, ar tik tam laikotarpiui, kol pasibaigs karas Ukrainoje ir bus sutvarkyta infrastruktūra, nes sugrįžti su vaikais į Mariupolį ji nebeturinti kur. Moteris neslėpė ašarų, pasakodama paskutines naujienas iš okupuoto miesto – jos šeima liko be namų, nes daugiabutis, kuriame gyveno, buvo taip apgadintas per apšaudymą, jog bus nugriautas.