„Kypša“: apie daikteliavimus, karoliavimus ir antrą šansą daiktams

grikiete aiste
Iš karoliukų, senų papuošalų, kitų smagių smulkmenų Aistė Grikietė veria ne tik papuošalus, bet ir atšvaitus, akinių laikiklius, knygų skirtukus ir sako, kad taip pamedituoja, atpalaiduoja protą po dienos darbų.

Nelabai seniai pasaulį užvaldė lyg ir nauja mada – „zero waste“ (tai maždaug reikštų: gyvenkime taip, kad atliekų būtų kuo mažiau). Tiesą pasakius, „zero“, verčiant iš anglų kalbos, reiškia visišką nulį. Vilniuje gyvenanti šakietė Aistė Grikietė patikina, kad šios mados nesivaiko, o tiesiog visą gyvenimą laikosi filosofijos, jog daiktams reikia suteikti antrą šansą. Tame jaučia malonumą, nuramina mintis, o sukurtais dirbiniais džiugina draugus, artimuosius ir visai nepažįstamus. Iš to gimė ir jos prekės ženklas „Kypša“.

Vilniuje po studijų likusi gyventi Aistė su vyru Donatu save dar vis tiek vadina šakiečiais – čia gyvena tėvai, todėl iš sostinės į gimtąjį kraštą sugrįžta pasimatyti, močiučių pasiilgsta ir jų dukra Austėja. Kalbamės taip pat Šakiuose. Kartais mano mintys nutrūksta, nes užsispoksau į karoliukų margumynus ir vis svarstau, kad tikrai vieniems kūrybinio potencialo ir fantazijos duota daugiau nei kitiems. Tikriausiai kiekvienuose namuose po rimtesnės „revizijos“ lieka krūvelė daiktų, pavadinimu „gal dar prireiks“ arba „gaila išmesti, o panaudoti nežinia kur“. Būtent iš tokių dalykų Aistės rankose gimsta lauko staltiesių laikikliai, grandinėlės akiniams, knygų skirtukai, atšvaitai ir kitokie „projektai“. Jei manote, kad Aistė baigė kokias nors meniškas studijas, klystate. Studijavo ji komunikacijos fakultete informacinių sistemų vadybą.

„Nežinojau, kuo noriu būti užaugusi, todėl plaukiau pasroviui“, – sako ji ir priduria, kad ir dabar kasdien sukasi vis dar su menu nieko bendra neturinčioje srityje – su mokslinėmis duomenų bazėmis. Toks darbas jai nekelia nuobodulio, bet kadangi jis toks „arčiau žemės“, natūraliai į gyvenimą beldžiasi kūryba.

Viskas prasidėjo dar labai seniai, gal net pradinėse klasėse. Aistė prisimena, kaip kone kasdien lankydavosi Zanavykų muziejuje, kuris tuomet buvo įsikūręs Girėnuose. Ji pasakoja: „Ten buvo mano aplinka, visi draugiškai mane priimdavo, mėgdavau austi ir visus savo draugus ten vesdavausi. Be to, ir namuose buvau pratusi, kad daiktai atgimsta naujam gyvenimui – ne dėl nepritekliaus, o dėl gilesnių filosofinių ir kūrybinių motyvų.“

Beje, Aistės mama akies mirksniu sugebėdavo studijų laikų marškinėlius padekoruoti naujai ir vėl nešioti madingus ir it naujus, o tėtei (Arūnui Danieliui – red. past.) mintis iš medinės bačkos ar seno autobuso padaryti svečių namus virto realybe.

„Pirmas rimtesnis mano projektas buvo antram gyvenimui prikeltas senas kuparas. Jis iš tikrųjų skirtas patalynės laikymui, bet Girėnuose viena moteris ten laikė tiesiog pašarinius miltus. Dvyliktoje klasėje gavusi tą skrynią dovanų darbavausi prie jos bene keturis mėnesius – ploviau, šveičiau, obliavau, keičiau detales, padėjo draugai kalviai, staliai, tautodailininkai. Radome senus zanavykų raštus ir juos atkūrėme“, – pasakoja pašnekovė.

Smagiausia, kad tas pirmasis projektas vis dar gyvuoja – skrynia dabar Vilniuje, Užupyje esančiuose Aistės ir Donato namuose.

„Naudojame kaip daiktadėžę, užima labai daug vietos, bet per brangus daiktas, kad jo atsisakytume“, – šypsosi Aistė.

Kai kalba daugiskaita, tai tą ir turi omeny – jos vyras Donatas ir dukra Austėja palaiko ir patys kuo tik gali prisideda prie daiktų prikėlimo antram gyvenimui.

„Turime tokį vidinį užsispyrimą – išmesti daiktus visada suspėsime, o ar pavyks jiems suteikti dar vieną šansą?“ – sako moteris ir čia pat priduria, kad būna – pavyksta, o kartais, deja, ne. Tačiau iš, galima sakyti, vintažinių anytos atiduotų audinių pasiūti dukrai porą suknelių – vieni juokai.

„Tai tu ir siūti moki?“ – nustembu.

„Savamokslė, – moja Aistė ranka, – siuvimo mašina, mano manymu, kiekvienuose namuose tokio būtinumo daiktas kaip lygintuvas.“

Norėčiau šia tema padiskutuoti, bet klausausi toliau, kaip su užsidegimu pasakoja, jog jai maga vis ką nors naujo išbandyti – taip kažkada išbandė dekupažą, dabar traukia mozaika, o prieš beveik devynerius metus, laukdamasi dukros, „įkrito“ į karoliukus: „Sukau lizdelį ir norėjosi kuo nors užsiimti, tai iš pradžių dirbau su priemonėmis, kurias turėjau namuose, paskui vyras nupirko rimtesnius įrankius. Taip gimė pirmieji papuošalai iš visokių papuošalų likučių.“ Antrasis karoliavimo kvėpavimas Aistei įsijungė prasidėjus karantinui – padidėjus apimtims tiesioginiame darbe, reikėjo atjungti smegenis ir atsipalaiduoti. Prisėsdavo kad ir labai vėlai, nors pusvalandukui.

„Daug dirbinių padovanojau draugams, o šie vis sakydavo – eik, Aiste, pardavinėk, nes matydavo kokybę, bet tos drąsos, pasitikėjimo savimi dar nebuvo. Kurdavau konkrečiam žmogui ir iš širdies. Paskui leidau sau tiesiog kurti negalvodama ir tik nelabai seniai ryžausi susikurti socialinių tinklų paskyrą savo dirbiniams, prekiauti internetu tiek lietuviškose, tiek užsienio rankdarbių platformose. Taip ir gimė „Kypša“, – pasakoja Aistė.

Originalų ir įsimenantį pavadinimą sugalvojo dukra. Mama ją vis praeidama pakibindavo žodžiais „kypšt, kypšt“ – iš čia ir kypša. Dabar jų duetą galima sutikti tiek palinkusį prie stalo veriant karoliukus, tiek „Antro šanso“ mugėse prekiaujant savais gaminiais. Asortimentas platus – nuo akinių grandinėlių, atšvaitų, knygų skirtukų, servetėlių žiedų, eglės žaisliukų iki individualių klientų norų įgyvendinimo.

„Man nereikia vaikytis nei „zero waste“ madų, nei ko nors panašaus, nes aš jau seniai į šią madą pataikiau. Tačiau smagu, kad žmonės aplink tampa sąmoningesni – atsisako greitosios mados, rūšiuoja atliekas, restauruoja baldus ir panašiai“, – baigiantis mūsų pokalbiui reziumuoja A. Grikietė. O jos dėžėse, kaip pas kokią šiuolaikinę Pepę Ilgakojinę, nerimauja antram gyvenimui pakilti sudaikteliautos smulkmenos – karoliukai, seni papuošalai, kitokie mažmožiai. Ar galima iš tokios veiklos užsidirbti? Aistė abejoja, bet užtat smagumo kuriant neišmatuosi ir neįkainosi.

Lina Morkūnienė

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Penktadienį vyko Prezidento inauguracija. Ko palinkėtumėte?

klausimelis 07 16Vladas iš Šakių:

Visų pirma – sveikatos. Laimės ir sėkmės darbuose, ilgų, laimingų vadovavimo ir gyvenimo metų. Nelabai ko daugiau ir reikia, nes ir taip labai geras valstybės vadovas. Mačiau daug prezidentų, šitas tikrai linksmas žmogus, malonus – tik geras jo puses matau. Puikiai su užsienio politika tvarkosi, diplomatiškas. Džiaugiuosi, kad jį išrinko, o pačią inauguraciją, be abejo, stebėjau. 

klausimelis 07 16 2

Algis iš Slavikų:

O ką jam gali palinkėti? Aš iš kaimo, pensininkas, man vis tiek. Tegul vadovauja ir viskas. Normalus, geras Prezidentas, nieko nepridursi. Kai perrinko jį, džiaugiausi – jei būtų kas nors kitas atėjęs, vis tiek kitaip nieko nebūtų padaręs. Inauguracijos renginys, manau, svarbus, nes juk pats Prezidentas valstybei svarbus, jis galva, vadovas.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.