Šaltą 1964-ųjų sausio 11d. Kazimieras ir Birutė Stasaičiai prisiekė amžiną meilę, pasižadėjo amžinai būti kartu, vakar jie sutiko deimantinį vestuvių jubiliejų.

Užauginusi dvi dukras, sulaukusi trijų anūkų ir dviejų proanūkių, Griškabūdyje gyvenanti Stasaičių pora gyvena dviese – vėl tarsi jaunavedžiai.

Peržengus namų slenkstį, su plačia šypsena pasitinka Kazimieras, nedrąsiai pasisveikina ir šeimininkė. Prasitaria, kad pase – Birutė, o realiame gyvenime visi ją vadina Elena. Taip vadinsime ir mes. Su Kazimieru ir Elena grįžtame šešetą dešimtmečių atgalios – ten, kur juodu pirmą kartą susitiko.

Kazimieras gimė Rygiškių kaime (Griškabūdžio sen.), augo su broliu. Įgijęs mechanizatoriaus profesiją, su traktoriumi dirbo tuometiniame Griškabūdžio kolūkyje. Pyragiai (Šakių sen.) – Elenos tėviškė. Ji užaugo su seserimi ir broliu, šeimoje buvo jauniausia. Tačiau likimas atvedė į Rygiškių k., kur 1958 m. persikėlė su mama ir seserimi ir apsigyveno Kazimiero kaimynystėje.

„Eidavom į kaimo biblioteką. Čia vykdavo ir šokiai. Pamačiau Eleną ir krito į akį... visam gyvenimui“, – mena Kazimieras.

„Susirinkdavo jaunimas. Smagu būdavo. Gūžinėt eidavom... Kažkaip blykstelėjo ta meilė. Jaunikis kaip jaunikis buvo Kazimieras“, – priduria Elena.

Trejus metus padraugavusi, pora nusprendė susituokti.

„Mūsų šventė buvo paprasta. Tik su piršliu ir svočia. Susituokėme Šakių civilinės metrikacijos skyriuje, šliūbą ėmėm Šakių bažnyčioje“, – pasakoja E. Stasaitienė atskleisdama, kad tuomet daugelis žmonių „buvo biedni“, galbūt tie sunkumai ir juodu su vyru dar labiau suartino.

Vėliau šeimos židinį kurstė Griškabūdyje – melioracijai pradėjus naikinti vienkiemius, Stasaičiai pasistatė savo namuką ir 1972 m. persikėlė čia gyventi, kur gyvena iki šiol.

„Dirbti man sekėsi gerai. Kolūkis buvo turtingas. Nors iš darbuotojų daug reikalavo, bet buvo tvarka. Manau, jaunam žmogui tas gyvenimas nėra sunkus, kai dirbi, tai ir užsidirbi“, – svarsto K. Stasaitis.

Ūkyje abudu dirbo iki pensijos, Elena – laukininkystėje.

„Užtat auksines vestuves prieš dešimt metų atšventėm rimtai“, – įsiterpia Kazimieras.

„Kai buvom jauni, mums vestuvių niekas neiškėlė, tai dabar patys pasidarėm“, – priduria Elena.

Pasmalsaujam – tai koks tas deimantinės santuokos receptas?

Mintimis pirmas pasidalija Kazimieras: „Reikia visada būti geros nuotaikos. Nepykti, nesinervinti.“

Sutuoktinė neneigia, jog ir jų namai per tuos 60 metų nebuvo be dūmų.

„Visko būdavo, ir susipykdavome. Pradedi kalbinti ir baigiasi tie pykčiai...“ – sako Elena.

Giminėje Stasaičiai ne vieninteliai sulaukę deimantinių vestuvių jubiliejaus – Elenos brolis taip pat santuokoje išgyveno daugiau nei 60 metų.

Abu pašnekovai tvirtina, kad jiems didžiausias džiaugsmas – šeima. Kad jie turi vienas kitą. Stasaičiai užaugino dukras Gailutę ir Naidą. Pora didžiuojasi turėdama tris anūkus ir spėjusi sulaukti jau dviejų proanūkių. Kazimieras atskleidžia, kad juos ypač džiugina anūkėlė Miglė, pas juos užsukanti kiekvieną trečiadienį, kadangi gyvena Paluobiuose, mokosi Griškabūdžio gimnazijoje, lanko muzikos būrelį, kur mokosi groti gitara.

„Per šias Kalėdas visa šeima susirinko kartu. Gražu pažiūrėti, kai anūkai ir proanūkiai žaidžia slėpynių...“ – džiaugiasi Elena.

Kazimierą per gyvenimą lydi knygos. Šiuo metu senjoras skaito Sandros Brown romanus, sako, kad knygas, žurnalus skaito nuo jaunystės.

Stasaičiai pripažįsta – sveikatos galėtų būti daugiau, tačiau turi daržą, nedidelį šiltnamį ir kelias višteles, o Kazimieras žemę motobloku pats išsidirba. Nors ir menki darbeliai po namus, bet verčia senjorus pajudėti, matyt, todėl pora išties atrodo kone dešimtmečiu jauniau. Nesinori patikėti, jog Elena sausio 14-ąją sutiks 82-ąjį, o Kazimieras balandį minės 81-ąjį gimtadienį. Jis su elektriniu triračiu važiuoja į parduotuvę ir pastebi, kad Griškabūdžio miestelis labai išgražėjęs, tik sako – „senbuvių gyventojų mažai, bendraamžių nebelikę, daug naujų žmonių atsikėlę gyventi“.

Teiraujamės, ką patartų šiuolaikinėms poroms, kad ir jos sulauktų deimantinių vestuvių.

„Reikia abipusio susiklausymo“, – tvirtai taria Kazimieras.

„Jauniems žmonėms dar ir laimės palinkėčiau, pagarbos“, – priduria Elena, jau visai pokalbio pabaigoje atskleisdama ir savo gyvenimo svajonę – visada norėjusi šokti, norėtų, kad sutuoktinis dar pašokdintų ir per deimantines vestuves, kad „laikas atsisuktų atgal kokius 20 metų“.

Deimantinių vestuvių jubiliejų Stasaičiai sako vėl švęs kukliau, artimųjų rate. Tad 60 metų bendro gyvenimo kraitį sukaupusiems griškabūdiečiams linkime tolimesnės kelionės kartu bei drauge džiaugtis net menkiausiomis gyvenimo smulkmenomis.