Birželį vykusiame tarybos posėdyje bene ilgiausias ir aštriausias diskusijas įplieskė sprendimo projektas, kurio baigtis, paradoksalu, buvo akivaizdi nuo pat pradžių. Kaip jau ne kartą rašyta, Desovietizacijos komisija dar balandį Šakių rajono savivaldybę įpareigojo per tris mėnesius pakeisti Šakių miesto L. Giros ir P. Cvirkos gatvių pavadinimus. Tad, nors ir buvo aišku, kad šįkart kito kelio nėra, gyventojų išsirinktus naujuosius gatvėvardžius
(Giros ir Bijūnų) patvirtinti būtina čia ir dabar, vis tik istorinės atminties politiką bei procedūrinius niuansus liečiančių pastebėjimų ir komentarų tarybos posėdyje nestigo.
Prievarta ar apsileidimas?
Ne paslaptis, jog prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sudarytos Desovietizacijos komisijos sprendimas dėl L. Giros ir P. Cvirkos gatvių mūsuose buvo traktuojamas kaip tam tikras prievartos aktas, įstatęs valdančiuosius į keblią situaciją, privertusią laviruoti tarp pokyčių nenorinčių gatvių gyventojų ir komisijos įpareigojimo. Be to, komisijos nurodytas terminas (trys mėnesiai) taip pat buvo pasitelkiamas kaip argumentas, atliepiant į opozicijos priekaištus dėl naujųjų gatvių pavadinimų, kurie opozicijai pasirodė ne iki galo apgalvoti ir derami.
„Kartais tas žvilgsnis iš šalies turbūt gali būti platesnis ir gilesnis nei žiūrint kiekvienam iš savo kiemo. Tai todėl leidžiu pastebėti tokį dalyką, kad Giros pavadinimas gatvei, kurioje yra kapinės ir laidojimo namai, skamba šiek tiek pašaipiai. Mes žmonių išrinkti, atsakingi, protaujantys žmonės turėtume, kaip sakant, rodyti pavyzdį ir pasiūlyti pavadinimą, kuris labiau tiktų. Todėl manyčiau, kad būtų galima vietoje Giros pavadinimo siūlyti Vilties pavadinimą. <...> Žmonės, kiek teko kalbėtis, nenori, kad pavadinime būtų pavardė, nori neutralaus. Nors būtų labai gražu, kad mes pavadintume ar tai kokio nusipelniusio šakiečio vardu, ar atgimimo dainiaus Justino Marcinkevičiaus vardu. Bet reikia ieškoti kompromisų“, – svarstė konservatorius Vaidas Balčiūnas, o jam pritarė ir kiti frakcijos kolegos, primindami, jog nors gyventojų nuomonė ir svarbi, jų iš proceso eliminuoti negalima, tačiau tai nereiškia, kad politikai turėtų sprendimo teisę aklai perleisti jiems, mat taip jau yra, jog gyventojai keičiasi, o gatvių pavadinimai lieka ilgam.
Sulaukę atsako, jog apie kitas alternatyvas kalbėti paprasčiausiai nebėra laiko, opozicijos atstovai teiravosi, kodėl viskas buvo palikta paskutinei minutei, kodėl, pavyzdžiui, beveik nieko nebuvo daroma balandį ar gegužę, kartu priminė, jog apskritai šis klausimas buvo keliamas nuo praėjusių metų pavasario, kada ir buvo priimtas Desovietizacijos įstatymas, o savivaldybės iki gegužės pabaigos (2023 m.) buvo įpareigotos sudaryti ir pateikti totalitarinius ir autoritarinius režimus propaguojančių simbolių sąrašus.
„Mes dar pernai per Vaidą Balčiūną kreipėmės žinodami, kad toks procesas prasidėjo ir kad taip bus, kad galvotume, ką ruošiamės daryti ir t. t. Tai buvo praėjusių metų gegužės mėnesio tarybos kreipimasis. Buvo pasakyta, kad sulaukim, tada darysim. Dabar sulaukėm ir kaip nuogi po dilgėles lakstome, nežinome, ką daryti“, – priminė opozicijos lyderis Edgaras Pilypaitis, tačiau konkretaus atsakymo į savo pastabą taip ir nesulaukė.
Kaip šauksi, taip atsilieps?
E. Pilypaitis kvestionavo ne tik įstatymo vykdymo atidėjinėjimą, bet ir bendrą suvokimą, tad rankose laikydamas LGGRTC pateiktas išvadas, faktiškai pagrindžiančias L. Giros ir P. Cvirkos kolaboravimą su okupantais, teiravosi už procesą atsakingo Šakių seniūno Daliaus Jasevičiaus, ar pastarasis su išvadomis supažindino gatvių gyventojus, idant šiems būtų aišku, kodėl pavadinimus apskritai nutarta pakeisti.
„Mes kartais galime neteisingai eidami pas gyventoją, jį informuodami iškreipti pačią sprendimo esmę ir ją devalvuoti. Taip sau, tiesiog reikia pakeisti – čia ne motyvas. Motyvai yra tokie ir tokie ir tada jau klausimas, ar košer bus visiems gyventojams gyventi Cvirkos garbei pavadintoje gatvėje“, – svarstė opozicijos lyderis, čia pat perskaitydamas LGGRTC išvadas, kurias, jo manymu, buvo būtina išaiškinti ir žmonėms. Jam atsakydamas seniūnas teigė, jog apie raštą gyventojai buvo informuoti, jiems buvo pasakyta, jog vienokiu ar kitokiu atveju gatvių pavadinimai turės būti pakeisti.
Vienos partijos žaidimas?
Kaip žinia, prie Desovietizacijos įstatymo radimosi nemažai prisidėjo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija, vadovaujama konservatorės Paulės Kuzmickienės. Įstatymo ir procesų tikslas bei sąsajos su partija, kuri, kaip ironiškai įvardijo socialdemokratas Romas Pukinskas, „vienintelė Lietuvoje teisinga ir nedirba vatnikams“, užkliuvo nemažai daliai kitoms partijoms atstovaujančių tarybos narių.
„Turbūt į šitą reikalą reikėtų pažiūrėti nuo šv. Petro laikų, kai pagonių tikėjimo visus reliktus atėjus krikščionybei naikino. Toliau atėjo sovietai, griovė bažnyčias, paminklus vertė, ko tik nedarė, bet į kapus nedrįso eiti. Pernai ar užpernai teko matyti, kaip kapų teritorijoje paminklų galvos raitosi. <...> Šiandien dienai matau, kad užėjusi nauja banga dar kartą nušluoti. Daužomos lentos, ko tik nematom. Šiandien Petrui nukirsim galvą Šakiuose. Matau seką, kitais metais greičiausiai visus buvusius komunistus iš salės (posėdžių – red. past.) turėsim išvyti. Gal jau reiktų šitoj vietoj sustoti?“ – klausė Regionų partijos atstovas Ričardas Lekavičius, kartu pasveikindamas gyventojus už išradingumą, mat L. Giros gatvės pervadinimą į Giros gatvę pats laikąs puikia protesto išraiška.
Tokiems R. Lekavičiaus pamąstymams atvirai pritarimą išreiškė ir socialdemokratai Bernardinas Petras Vainius bei R. Pukinskas, prieš centro valdžios „diktatą“ pasisakė ir kitas jųdviejų partietis Rimgaudas Juozas Lebedžinskas, svarstęs, jog netrukus Vilnius panorės įsakinėti, ir kaip vaikus pavadinti. Pasipiktinimo taip pat neslėpė „valstiečiai“ Valdas Stankūnas bei Tomas Skaizgirys.
„Su istorija gaunasi toks dalykas, kad ji nėra pastovi, kas nori, tas ją perrašo. Vaido pasakyti žodžiai, kad Atgimimo dainius – Justinas Marcinkevičius, nors iš tos pačios partijos girdime, kad jis vos ne tautos priešas buvo. Tai va toks kokteilis mano galvoje suvirė. <...> Kažkas mus įvardijo mankurtais ir kad mes neprisimename savo istorijos. Mes ją atsimename ir dar galime pakomentuoti kitą kartą. Ir dabar turime istorinių asmenybių, kurios užėmė kažkurioje vietoje tikrai aukštas pareigas, bet, pažiūrėję į jų praeitį, tikrai rastume dalykų, kurių nenorėtų nė vienas atsiminti. Ateity irgi tikriausiai bus didelių iečių laužymų, keisti ar nekeisti, aukštinti ar ne, duoti vieną vardą ar kitą. Gal į istoriją turėtume šiek tiek nuosaikiau žiūrėti. Be abejo, kas nukentėję nuo represinių įstaigų ir jeigu tikrai žinome, kad prisidėjo tam tikri žmonės, tada taip, tai yra baisu, žiauru savo tautiečių atžvilgiu ir neturėtų kaboti jų nei pavardės, nei vardai“, – kalbėjo T. Skaizgirys.
Išeitis – speciali darbo grupė?
Ilgų diskusijų metu pasigirdo abejonių ne tik dėl idėjines reikalo esmės, bet ir konkrečių procedūrinių niuansų. Pasak E. Pilypaičio, procesas buvo vykdomas ne pagal įstatymo raidę.
„Pirmiausia taryba priima sprendimą, kad pavadinimą reikia keisti, tada informuojama visuomenė apie tą dalyką. Taryba pati siūlo gyventojams, tada daro apklausą. Dabar viskas buvo atvirkščiai“, – dar Finansų ir rajono plėtros komiteto posėdyje kalbėjo E. Pilypaitis, apie „prieš vežimą statomus arklius“ ne kartą užsiminęs ir tarybos posėdžio metu. Tiesa, už procedūras atsakinga Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Jurgita Bosikienė patikino, jog viskas buvo atlikta pagal tvarką, tad neįžvelgdama problemų tik sarkastiškai pasvarstė, kad galbūt į „skirtingus teisės aktus“ žiūrima.
Kaip garantą tam, jog procedūrinių klaidų ateityje nepasitaikytų, o ir patys procesai vyktų sklandžiau, išmintingiau, opozicija pasiūlė įsteigti atskirą darbo grupę atmintinoms vietoms, reikšmingiems objektams, gatvių pavadinimams suteikti, keisti ar kitaip įprasminti.
„Esam už tai ir buvom už tai dar nuo pernai, kad ne tik šitie objektai, bet ir kiti, kurie savo aktualumo seniai nebetekę, turėtų būti peržiūrėti. Manau, kad sudaryta darbo grupė registro centro duomenimis peržiūrės gatvių pavadinimus ir galės mums pateikti įdomios informacijos pamąstymui, ką po savęs paliksime“, – kalbėjo E. Pilypaitis, pateikęs tarybai ir protokolinį sprendimą. Nors šioji jį atmetė, tačiau opozicija nepasidavė – frakcijos vardu įteikė raštą merui Raimondui Januševičiui, kuris, beje, į tokią idėją tiek komitetų, tiek tarybos posėdžio metu žiūrėjo ganėtinai palankiai. Na, o ar palankumas prives prie realių veiksmų, ar tarybos simpatijų nesulaukusi darbo grupė bus įkurta mero potvarkiu, dar matysime.
Alvydas iš Valenčiūnų:
