Galima sakyti, pirmadienį patapome išskirtinio įvykio liudininkai, mat Peticijų komisijai priklausantys tarybos nariai susirinko į posėdį, kuriame bene pirmą kartą savivaldybės istorijoje viešai pareikšta, jog politikai čia suburti „priverstinai“, it savotiški įkaitai. Na, bent jau taip savo strategiją atvirai įvardijo posėdžio kaltininkas, kreipimosi, kurį komisijos nariai ir svarstė, autorius.
Nors peticijų autoriaus asmenybė ir neturėjo būti atskleista, tačiau į viešą posėdį vyras prisijungė nuotoliu ir prisistatė pats, tad anokia čia paslaptis. Jis – visoje Lietuvoje pagarsėjęs, peticijas kaip blynus kepantis ir jomis visas savivaldybes užvaišinantis dviračių entuziastas Marius Kučinskas, panoręs palankesnių sąlygų dviračių gabenimui viešuoju transportu. Kaip teigė vyras, rajoninėse savivaldybėse viešasis transportas važiuoja retai, tad, pasikeitus tvarkai, į priekį žmonės galėtų važiuoti autobusu, o atgal – kartu atsivežtu dviračiu.
„Nežinau, ar komisijos nariai skaitė, greičiausiai ne, bet šiuo kreipimusi kreipiuosi į Peticijų komisiją su prašymu pakeisti savivaldybės sprendimą dėl keleivių bagažo vežimo taisyklių patvirtinimo. <...> Prašau jame numatyti galimybę vežtis dviratį autobuse, pritvirtinant ar nepritvirtinant. Formaliai kreipimasis atitinka visus Peticijų įstatyme numatytus reikalavimus, todėl prašau Peticijų komisijos pripažinti mano kreipimąsi peticija ir surengti kitą posėdį, kuriame bus pakviesti ir savivaldybės autobusų parko atstovai“, – ne itin taktišku tonu įžanginį žodį tarė M. Kučinskas, o tai, matyt, nemaža dalimi ir nulėmė, jog iš pažiūros smulkus techninis klausimas – ar kreipimąsi pripažinti peticija ir leistis į tolimesnius, išsamius svarstymus – išvirto į kone valandos trukmės audringą diskusiją.
Komisijos pirmininkė Irma Bartkutė kreipimosi autoriui mėgino išaiškinti, jog savivaldybės taryba dar praeitų metų gruodį patvirtino susijusius dokumentus, kuriuose numatoma, jog „viešojo transporto priemonėmis leidžiama vežti dviračius, jei transporto priemonėje yra tam specialiai įrengta vieta ir transporto priemonė pažymėta atitinkamu ženklu“, tačiau M. Kučinskas tikino, jog ši tvarka neva galioja tik popieriuje, o faktiškai – neveikia.
M. Kučinsko nejaudino ir komisijos narių abejonės, ar vežti dviratį autobuso viduje apskritai saugu, pastabos, jog mūsuose autobusai paprastai turi tik sėdimas vietas ir siaurą praėjimą, čia, priešingai nei miestų viešajame transporte, nėra aikštelių, vietų neįgaliesiems, tad ir dviračių talpinti nebūtų kur. Vis tik vyras laikėsi savo – prašė pripažinti kreipimąsi peticija ir į kitą posėdį pasikviesti „Šakių autobusų parko“ direktorių, su juo aptarti technines galimybes, o jau tada spręsti, ar dviračiai autobusuose – misija neįmanoma.
„Gerbiamas Mariau, autobusų parko atstovas nėra būtinas. Jeigu taryba priims sprendimą, autobusų parkas bus tik vykdytojas. <...> Mes nesigilinsim į technines problemas su autobusų parko direktoriumi peticijų komisijoje“, – kalbėjo komisijos narys Vaidas Balčiūnas, o kreipimosi autorius replikavo, kad nors formaliai V. Balčiūnas ir teisus, tačiau faktiškai „taryba neturi žalio supratimo, kaip tas autobusas ardosi, montuojasi“, tad iš pradžių geriau kalbėti su specialistu. 
D. Pavalkio nuotr.
Toks M. Kučinsko tonas gerokai papiktino kitą komisijos narę – Rimą Rauktienę. Pastaroji teiravosi, kodėl nebuvo mėginama tiesiog kalbėtis, iš karto nueita peticijų keliu.
„Ta peticija iš karto jau toks ėjimas va bank, lyg, atrodo, kažką labai siaubingo daro visos savivaldybės, kad tik peticijų forma galima sugriauti jų tvarkas ir tada jau padaryti taip, kaip nori pilietis. Nors ir sakėt, kad neturim žalio supratimo, bet mes galvojam, kad žmonių esam rinkti ir jų interesus žinom. Mūsų žmonės, Šakių žmonės, į mus niekada nesikreipė šiuo klausimu. <...> Jūs kažkokius nurodymus mums duodat, o mums atrodo, kad mes ir patys turim pakankamai kompetencijų suvokti, kaip palaipsniui vykdyti šitoj vietoj savo pareigą“, – žodžių į vatą nevyniojo R. Rauktienė.
Tiesa, peticijos iniciatorius atsakymo, kurį lydėjo antakių kilstelėjimai ar šypsniai, lygiai taip pat kišenėje neieškojo.
„Buvau kreipęsis į savivaldybės administraciją ir mačiau, kad man ne iki galo veikia. Siekiant padaryti tiesioginį posėdį su savivaldybės administracijos specialistais, su tarybos nariais, nes čia keičiamas tarybos sprendimas, norint priimti geriausią sprendimą, liko vienintelis variantas – kreiptis per Peticijų komisiją, kad padarytų priverstiniu būdu posėdį“, – teigė vyras.
Kaip minėta, M. Kučinskas jau žinomas visoje Lietuvoje, Šakių rajono savivaldybė toli gražu ne vienintelė, kurią pasiekė jo kreipimasis. Kadangi, kaip ne kartą paakcentavo patirties turintis peticijų rašytojas, kreipimasis buvo išties tvarkingas ir atitinkantis reikalavimus, komisija nelabai ir turėjo kitos išeities, tik pripažinti jį peticija ir planuoti kitą posėdį.
Už tokį sprendimą balsavo I. Bartkutė, R. Rauktienė, V. Balčiūnas ir Kristina Geršvaltaitienė. Prieš – Ričardas Lekavičius, savo motyvus išdėstęs dar posėdžio pradžioje.
„Jei nori su dviračiu, tai prašom, važiuok keliu. O dabar susikraustysim į autobusus su dviračiais, su šunimis, katinais, arkliais ir su karvėmis sulipsime. <...> Kaip pirmininkė komisijos sakė, pirmiausia yra saugumas žmonių. Jei aš užsinorėsiu su baidare nuo Šakių iki Pamario nuplaukti ir tą baidarę sugalvosiu įsikišt į autobusą, kad man parvežtų per jėgą į Šakius? Baikim cirkus. Autobusas skirtas žmonėms, jei yra specialios vietos, važiuoja ir dviračiai, jei nėra, žmonių saugumu rizikuoti negalima“, – nuomonę reiškė R. Lekavičius.
Elena iš Keturnaujienos:
