Nors jau vaizdinguose Zanavykijos laukuose nepamatysi plūgą traukiančio ar vagojančio bulves arklio, tačiau vis daugiau žmonių atsigręžia į žirgininkystę, žirgus laiko dėl pramogos, sporto ar tiesiog dėl grožio. Šis pasakojimas apie Kriūkų krašto žirgų mylėtojus ir kodėl praėjusį savaitgalį po Kriūkų apylinkes risnojo žirgai.
„Meilė žirgams!“ – sako kriūkietė Gintarė Damijonaitienė, praėjusį šeštadienį kartu su bičiule veterinare Egle Kvedaraite sukvietusios žirgininkus iš Jurbarko, Marijampolės, Panevėžio, Kelmės, Pavilkijo ir Kriūkų į orientacinį žygį su žirgais po Kriūkų apylinkes. Simboliška, kad 14 renginio dalyvių rinkosi ir startavo iš tos vietos, kur prieš 30 metų vyko paskutinės Kriūkuose konkūro varžybos. Kalbinta šio renginio organizatorė, žirgų mylėtoja ir laikytoja G. Damijonaitienė pasakojo, kad kai įsigijo arabų veislės žirgą Gravilį, susipažino su veterinare Egle, kuri yra vilnietė, tačiau vasaras ir savaitgalius iki vėlyvo rudens leidžia Kriūkuose. Jos kartu ir surengė orientacinį žygį su žirgais po Kriūkų apylinkes.
L. Poškevičiūtės nuotr.
„Labai norėjau šioje pievoje, kur ganosi mano žirgai ir kur anksčiau per Šv. Oną vykdavo žirgų konkūro varžybos, atgaivinti tradiciją, susijusią su žirgais. Tiesa, konkūro varžybas tokioje pievoje jau neįmanoma surengti, tačiau po 30 metų čia vėl risnoja žirgai. Mes su Egle norėjom, kad atvyktų žirgininkai ir pamatytų mūsų mažo miestelio grožį“, – sako Gintarė.
Anot jos, ruošiantis žygiui reikėjo įdėti nemažai darbo: sukurti ir įrengti vaizdingą maršrutą, suderinti su seniūnu, informuoti gyventojus, kad po miestelį jodinės raiteliai ir, svarbiausia, suintriguoti raitelius, kad šie norėtų atvykti.
D. Pavalkio nuotr.
Prieš žygio startą atvykę žirgų augintojai jodinėjo po pievelę, čia sutinkame ir dar vieną žirgų mylėtojų kriūkiečių Mankų šeimą. Jie laiko du žirgus ir tvirtina, kad žirgininkystė jiems kaip hobis. Žirgais rūpinasi ir jų dvylikametė dukra Gerda, į žygį iškeliavusi su savo numylėtiniu žirgu Tarzanu, šešiametis sūnus Marius su Šetlando veislės poniuke Denise. Daiva Mankuvienė pasakojo, kad yra kilusi iš Veršnių kaimo (Lekėčių sen.), kad vaikystėje tėvai visada turėjo arkliuką darbui.
„Vėliau arkliai darbui tapo nereikalingi, juos pakeitė technika, – sako Daiva. – Bet meilė žirgams niekur nedingo. Paaugusi, dar gyvendama pas tėvus, vėl įsigijau žirgą, tik šį kartą sportinę kumelę, pati jodinėdavau ir į kaimą atvykusiems draugams bei giminaičiams būdavo smagi atrakcija pajoti. Bet sukūrus šeimą ir gimus pirmai dukrai dėl laiko stokos teko kumelės atsisakyti. Kai dukra paaugo, susidomėjo žirgais, pradėjome vežioti į žirgynus jodinėti, įsigijome nuosavą žirgelį. Šiuo metu turime du. Ir laikome juos dėl hobio ir laisvalaikio jodinėjimui, nes tai mano nuo vaikystės svajonė – turėti žirgų, o paaugusi dukra paskatino ją realizuoti.“ 
L. Poškevičiūtės nuotr.
Pasak Daivos sutuoktinio Renaldo, žirgų auginimas reikalauja nemažai darbo, priežiūros ir investicijų, bet visai jų šeimai tai mielas hobis. Renaldas pastatė arklides, šeima planuoja įrengti jojimo aikštelę ir taip po truputį kuriasi Mankų šeimos žirgynėlis.
Į žygį išvažiuoja ir viena karieta, o joje Kriūkų miestelio jojimo pradininkas, gydytojas Mečislovas Švabas su bičiuliais iš Pajiesio (Kauno r.). Mečislovas atskleidžia, kad žirgų jau nebelaiko, tačiau su žirgininkais bendrauja ir toliau. 
Ilgus metus žirgus laikęs kriūkietis Mečislovas Švabas (sėdi dešinėje) į žygį po Kriūkų apylinkes išsiruošė su bičiuliais karieta. Nors šiuo metu pats žirgų nelaiko, bet tvirtina, jog meilė žirgui – amžina. L. Poškevičiūtės nuotr.
Apie 12 km žygį po Kriūkų apylinkes – kas raitomis, kas vesdamiesi savo žirgelius sėkmingai įveikė visi dalyviai. Renginio organizatorės Gintarė ir Eglė dalyviams išdalino atminimo dovanas su Kriūkų simboliais ir diplomus, o jas itin džiugino sugrįžusių žirgininkų puikios emocijos, M. Švabo įteiktas anuometinių konkūro varžybų medalis.
Jau po orientacinio žygio Gintarė neslėpė džiaugsmo, kad žygis pavyko.
D. Pavalkio nuotr.
„Dalyviai siunčia padėkos žodžius, o dar net neišvykę klausė, kada kitas renginys, kai kurie norėjo tiesiog likti ir dar gerai prasilėkti panemune. Vadinasi, kartais reikia tik labai norėti, daryti iš idėjos, nes dalykai, daromi su meile, visada pavyksta“, – kalbėjo Gintarė.
Be abejo, apsilankome ir Gintarės sodyboje Kriūkų miestelio pakraštyje. Kartu su dukromis – trylikamete Tėja ir penkiolikamete Atėne – Gintarė pirmiausia kviečia susipažinti su prieš maždaug trejus metus įsigytais trimis Šetlando veislės poniais – Mango, Denise ir trijų mėnesių Deize. Pašaukti žemaūgiai arkliukai atrisnoja prie tvoros. Gintarė pasakoja, kad arkliukai labai mieli, draugiški ir saugūs, tad atvykstantys mažieji lankytojai gali ponius vedžioti, pamaitinti, išmokti šukuoti, išvalyti kanopėles ir joti. Čia net švenčiami arkliukų gimtadieniai, pasikviečiami Kriūkų miestelio vaikai, vyksta edukacijos.
Asmeninio archyvo nuotr.
Iš Gintarės sodybos žingsniuojame iki pievos, įsikalbame. Moteris pasakoja, kad sodybą įsigijo prieš kelerius metus su mintimi, kad čia galės žirgus auginti gamtoje.
„Kai nusipirkom sodybą, tvarkėmės. Traukiu vielą ir ištraukiu pasagą, suprantu, kad tai ženklas, kad čia turi gyventi žirgai“, – sako Gintarė.
Ji atvirauja, kad vaikystėje ją traukė žirgai, net tėveliams nežinant ji bėgdavo pasižiūrėti žirgų į M. Švabo žirgyną Kriūkuose. 
D. Pavalkio nuotr.
„Kaimynas turėdavo darbinį arklį ir juo ardavo žemę, tai mane užkeldavo ant arklio, kad galėčiau pajoti. Vėliau gavau pajodinėti pas močiutę, kuri dirbo Žemės ūkio akademijoje“, – prisimena Gintarė.
Smalsu pakalbinti ir žirgų mylėtojas Tėją ir Atėnę, kurios pasakojo, kad abi lanko jojimo pamokas. Gintarė atskleidžia, kad šiuo metu ieško sportinio žirgo, su kuriuo dukra Tėja galėtų toliau siekti sportinių pasiekimų.
Atžingsniuojame iki pievos, o jau čia pasitinka keturi grakštūs žirgai: pirmoji įsigyta kumelė Iridė, sportinės Takotė (Tacotti) ir Lakė (Luckyfee) ir jauna kumelytė Levanda.
Gintarė sako, kad abi dukros žirgus augina nuo maždaug vienerių metų. Dar reikia dvejų metų, kad juos parengtų sportiniam jojimui.
„Iššūkių mums, patikėkit, yra. Būna, kad kumelės ir pabėga. Su žirgais reikia turėti daug kantrybės. Bet svarbiausia juos turi mylėti, – įsitikinusi Gintarė. – Šiandien aš sakau, kad vaikus reikia vežti ne į kiną, o pas žirgus. Nes vaikai jodami gauna ne tik kūno tvirtumą, emociją, žirgai užaugina lyderius ir vaikams duoda tai, ko negali duoti joks kitas gyvūnas – magišką sielų ryšį, draugystę ir neabejotinai išmoko pasitikėjimo savimi, meilės ir pasiaukojimo. Kai atsisėda vaikas ant 500 kg sveriančio žirgo ir jį valdo, o jis jam paklūsta, tikriausiai negali būti nieko nuostabesnio.“ 
D. Pavalkio nuotr.
Pasirodo, mokymasis joti žirgu yra ilgas ir sunkus darbas, o pabandę ne visi vaikai turi kantrybės tai tęsti, tačiau moteris sako, kad net ir nejojant, o tik būnant su žirgais, gaunama didelė nauda, žirgai ramina.
Gintarė apgailestauja, kad Šakių rajone nėra žirgyno ir vaikai daug praranda neturėdami galimybės susipažinti su šiais magiškais ir didingais gyvūnais, bet svajoja, kad galbūt jai kažkada pavyks šią spragą užpildyti – šiuo metu ji įsirenginėja jojimo aikštelę.
„Kartais atvyksta vaikai į edukacijas, smagiausia matyti jų emocijas, kai jie susipažįsta su šiais gyvūnais, jausmus, kuriuos išgyvena jodami“, – sako žirgų augintoja ir pokalbio pabaigoje išsiduoda, kad pagal profesiją yra teisininkė, su dviem dukromis vienos tvarkosi savo žirgynėlyje – reikia gi ir tvoras žirgų ganymui aptverti, pašaru pasirūpinti. Bet Gintarė iki svajonės auginti žirgus įgyvendinimo ėjo tikslingai, netgi įgijo žirgininkystės darbuotojo specialybę, baigė mokymus, reikalingus darbui su vaikais. Turi sukūrusi savo „Facebook“ puslapį „Žirgo širdies simfonija“, kuriame dalinasi savo žirgų gyvenimu.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Mes su dukromis augindamos žirgus kažko atsisakom. Jų išlaikymas kas mėnesį atsieina nepigiai, maždaug kelionė į Turkiją. Kainuoja dukrų jojimo treniruotės, vežiojimas į jas, vykimas į varžybas. Bet mes pasirinkom žirgus, o tai yra jau liga ir kol kas esame laimingos ir džiaugiamės tuo, ką turime ir ką darome. Nors būna itin sunkių akimirkų, kai žirgai išlaužo aptvarus ar žirgas patiria traumą, suserga, o mes su dukromis esame vienos. Gali viską išparduoti, išvažiuoti į miesto kotedžą ir sau ramiai gyventi. Bet žiūri į žirgų akis ir supranti, kad tiesiog negali nė vieno iš jų parduoti“, – emocijų neslepia G. Damijonaitienė.
Elena iš Keturnaujienos:
