Prie žvyrkelio gyvenanti šeima patiria košmarą

Prie pat kelio Lukšiai–Griškabūdis, netoli Lepšių kaimo, stovi jaunos šeimos sodyba. Sodybą juosia ne tvora, o audeklas – taip čia gyvenantys žmonės bando apsisaugoti nuo žvyrkeliu važiuojančių automobilių keliamų dulkių. L. Poškevičiūtės nuotr.

Dulkantys žvyrkeliai gyventojus vis dar varo į neviltį. Vienas toks žvyrkelis – valstybinės reikšmės rajoninis kelias Lukšiai–Griškabūdis. Šiuo keliu vyksta intensyvus judėjimas, tačiau jau kelerius metus gyventojų prašymas čia pakloti asfaltą lieka neišgirstas. Šią itin karštą vasarą greta kelio gyvenanti šeima nuo dulkių bando gelbėtis audeklu. Domimės, ar nėra kitokių būdų šeimai su mažamečiais vaikais apsisaugoti, kad nereikėtų kvėpuoti dulkėmis.

Prie pat kelio Lukšiai–Griškabūdis, netoli Lepšių kaimo, stovi jaunos šeimos sodyba. Sodybą juosia ne tvora, o audeklas – taip čia gyvenantys žmonės bando apsisaugoti nuo žvyrkeliu važiuojančių automobilių keliamų dulkių.
Sodybos šeimininkė Janina pasakojo, kad čia kurtis pradėjo prieš septynerius metus, sodybą remontuoja, su vyru augina tris vaikus.

„Dulkės, dulkės ir dar kartą dulkės. Šiltuoju metų laiku čia gyventi kažkoks košmaras, kuris, panašu, dar greit nesibaigs. Jau keleri metai gyventojai renka parašus dėl šio kelio išasfaltavimo, tačiau, panašu, vilties mažai“, – sako moteris.

Kadangi šiemet vyrauja ypač sausi orai, važiuojant šiuo žvyrkeliu matosi lyg sniego nubalinti laukai, sodybų kiemai. Karštą praėjusios savaitės popietę užsukus į Janinos sodybą, vaizdas kieme tarsi po vulkano išsiveržimo – dulkėmis nuklotas automobilis, vaikų žaislai, kiemo augalai, pastato langai.

„Negali lauke nei skalbinių padžiauti. Dulkės nusėda ant auginamų vaismedžių, daržovių, apskritai kieme negali būti, nes vyraujant giedriems, sausiems orams pravažiuojančios sunkiasvorės ar lengvieji automobiliai sukelia didžiulius dulkių kamuolius. Spaudžia, lyg dykumoje lenktyniautų. Visa sodyba skendi dulkėse. O baisiausia, kad dulkėmis esame priversti kvėpuoti mes ir vaikai“, – pasakoja moteris pridurdama, kad tik lietus jiems tikras išganymas.

Išties čia juk ne dykuma, o žmonėms gyventi reikia. Ne kartą rašėme, kad savivaldybė šiemet ėmėsi spręsti dulkančių gatvių problemą, yra nupirkusi dulkėjimą mažinančių priemonių, o seniūnai žvyrkelius laisto druskos tirpalu.

Kalbintas Lukšių seniūnas Vytautas Andziulevičius sako, kad pravažiuojančių automobilių keliamos dulkės kelyje Lukšiai–Griškabūdis – sena žaizda. Anot seniūno, šis kelias yra regioninės reikšmės, nuosavybės teise priklauso AB „Via Lietuva“, kuri ir turėtų žvyrkelį palaistyti. Seniūnas vardija, kad jau po du kartus druskos tirpalu laistė seniūnijos žvyrkelius Lukšiuose, Liepalotuose.

„Žinau, mačiau, kad gyventojai nuo dulkių dengiasi kažkokia paklode... Turėtų vandens telkinį, gal galėtų patys tą žvyrkelio atkarpą pasilaistyti. Manau, turėtų kreiptis į kelio savininką“, – svartsė seniūnas.

Seniūnas neslėpė apmaudo, kad jau keleri metai Lepšių kaimo gyventojai renka parašus, beldžiasi į įvairių institucijų duris dėl šio kelio išasfaltavimo, tačiau kol kas prašymai atsimuša kaip žirniai į sieną.

„Kasmet rugpjūtį Lepšių bendruomenė prie bendruomenės namų, esančių prie minėto žvyrkelio, rengia šventę. Lauke žmonės prie vaišių stalų sėdi, bendrauja, pravažiuoja automobilis ir dulkių kamuolys ritas. Baisu, gėda“, – pasakoja seniūnas.

Minėto žvyrkelio priežiūrą vykdo AB „Kelių priežiūra“. Pasak Vilkaviškio kelių tarnybos Šakių meistrijos vyr. inžinieriaus Aurimo Staugaičio, žvyrkelių laistymas jiems nepriklauso.

„Kelio savininkas yra „Via Lietuva“, mes tik atliekam kelių priežiūros darbus. Nemanau, kad jei seniūnas palaistys žvyrkelio atkarpą arba pats žmogus, juos kažkas nubaus“, – kalbėjo A. Staugaitis.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar kalba tebėra svarbi mūsų tapatybės dalis?

klausimelis 06 02Ingrida iš Šakių:

Turime didžiuotis, jog kalbame ta kalba, kuri pati archajiškiausia. Svarbu, kad mūsų vis dar yra tiek, jog šia kalba kalbama. Galvodama apie lietuvių kalbos kitimą, pritariu vienos kalbininkės minčiai, kad kalba turi išlikti gyva. Nereikia bijoti tų dalykų, kurie į ją įsiterpia, tačiau visada privalome laikytis tvirto pagrindo, kuris mums įdiegtas – to, kas yra iš motinos lūpų atėję, iš mūsų pasakų... Būtent tą pagrindą ir turime išlaikyti. Aš savo identitetą matau tik per savo gimtąją kalbą. 

klausimelis 06 02 2

Kristina iš Zanavykų kaimo:

Lietuviai be lietuvių kalbos tiesiog neįsivaizduojama. Kalba man prigimtinis dalykas. Nors sakoma, kad mokėti daugiau kalbų vertinga, man lietuvių kalba – tai šaknys ir privilegija jomis naudotis. Bijau dėl mūsų kalbos ateities. Suprantu, kad kitimo neišvengsi, bet, anglicizmų, barbarizmų tikrai per daug... Savo tapatybę sieju su lietuvių kalba, užsienyje nepraleidžiu progos apie savo šalį, kalbą papasakoti, pataisyti, jei kas Lietuvą maišo su Latvija...

europos pulsas350px

 
nuoma350px 
 
 BY GPM 350px
 
pasisupkiva drauge 350px
 
sms
tu esi 350px

lt72 3
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.