Prieš keletą savaičių rašėme, jog nuo sausio Šakiuose veikianti „Maisto banko“ atiduotuvė įnirtingai ieško savanorių. Ir nors atiduotuvei pajėgumų vis dar trūksta, nes, kaip tikino koordinatorė Audra Atažanovienė, pagalbos rankų niekuomet nebus per daug, tačiau per pusmetį čia jau spėjo susiburti ištikimų, atsidavusių geradarių ratelis. Kilni organizacijos misija ir prasmingai laisvalaikį leidžiantys kraštiečiai tikrai verti dėmesio, tad, mieli skaitytojai, kviečiame kartu užsukti į svečius.
Pravėrę jaukaus, nediduko koordinatorės kabineto duris šį radome pilnut pilnutėlį – po pagrindinių dienos darbų čia įsitaisę savanoriai kartu su A. Atažanovienė energingai apmokė naujoką Vytą Širvaitį.
„Pamačiau laikraštyje, kad ieškomi savanoriai. Užkabino tas parašymas, pasiskambinau Audrutei, susitikome gyvai, o šiandien pirma diena čia. Kaip suprantu, būsiu koordinatorės pavaduotoju. Gyvenu visai netoliese, pamąstymų buvo ir anksčiau, o šįkart jau labai rimtai pagalvojau, o kodėl negalėčiau prisidėti? Įsipareigojimas, aišku, ganėtinai rimtas, turime savanorių grupę „Facebook“, ten parašiau, kad pažadu nepasišiukšlinti“, – juokiasi naujokas, kuriam savanorystė nauja tik sąlyginai. Senjoras gieda bažnyčios chore, mokosi Trečiojo amžiaus universitete, o ir gyvena su atsidavusia savanore – Vyto žmona laisvalaikį leidžia skaitmenindama bažnytines metrikas. 
Vaikai „Maisto banke“ savarankiškai savanoriauti gali nuo 14 metų. Lig tol savanorė Urtė čia darbuodavosi su mama, o birželio pabaigoje sulaukusi 14-ojo gimtadienio kasdien į atiduotuvę viena atrieda dviračiu. D. Pavalkio nuotr.
„Jai atsiunčia nuotraukas iš bažnyčių knygų, pavyzdžiui, santuokų liudijimų nuotraukas. Dabar tik lenkiškai atsiunčia, tai lenkų kalbą mokosi. Ten viskas surašyta ranka, ji perskaito ir suveda į atsiųstą formą skaitmeniniu pavidalu. Taip ir dirba, jau daug tūkstančių žmonių yra surašiusi. Labai gerai, nes ji prieš kokius trejus metus susižavėjo giminės istorija, genealogija, dabar jau penktą kartą analizuoja. Ne tik savo, bet ir mano“, – nuostabia istorija dalijasi V. Širvaitis.
Naujoko įdėmiai klausosi ir atiduotuvės senbuvės – sausio mėnesį kaip klientė užsukusi ir pagelbėti pasisiūliusi Daiva Antanaitienė bei Iveta Daubarienė. Pastaroji dalį laiko čia praleidžia seniūnijos siuntimu, tačiau moteris neapsiriboja tik socialinėmis valandomis. Nors pradžia Ivetai nebuvo lengva, tačiau dabar ji jaučiasi it žuvis vandenyje.
„Iveta buvo mažas baugštus kačiukas, nepasitikinti savimi atėjo į pirmą pokalbį. Pirmą dieną, kai tik pradėjom dalinimą, viskas baigėsi ašaromis, sako, nebūsiu čia, negaliu. Išleidau ją namo, o vakare paskambinau pasikalbėti, paklausti, kas nutiko. Pasirodo, buvo problemų su vienu klientu. Paprašiau, kad ateitų dar kartą, patikinau, kad duosiu darbų, kur nereiks su klientais bendrauti. Taip ir priprato. Iš to mažo kačiuko į panterą išaugo – visa pasitikinti, žino, ką reikia daryti, pareguliuoja. Aš ja pasitikiu šimtu procentų, o ir iš seniūnijos darbuotojų girdžiu atgarsius, kad Ivetą savanorystė pakeitė kaip asmenybę“, – džiaugiasi A. Atažanovienė, o jai antrina pati Iveta.
Senbuvių gretose ir dvi moksleivės – Šakių „Žiburio“ gimnazijos būsima antrokė Skaistė Bernotavičiūtė ir Šakių „Varpo“ mokyklos auklėtinė, keturiolikmetė Urtė Ilgūnaitytė, savanoriauti pradėjusi kartu su mama, o nuo liepos besidarbuojanti viena, kasdien iš Prūselių kaimo į atiduotuvę atminanti dviračiu.
„Būnu prie maisto dalinimo ir rašau svorį į dokumentus. Žmogus pradeda rinktis nuo šaldytuvo, keliaujam toliau, siūlom vaisius, daržoves, einam toliau prie duonos ir batono, keliaujame prie saldumynų, po to einame dar toliau, pasiūlome arbatos, ledinukų nuo gerklės skausmo, makaronų, sausų pusryčių, kruopų ir gėrimų. Taip žmones penkis kilogramus susirenka“, – blizgančiomis akimis darbų eigą dėsto mergaitė.
Anot A. Atažanovienės, atiduotuvė sulaukia įvairaus amžiaus savanorių. Moksleiviai čia darbuojasi norėdami surinkti reikalingas socialines valandas, tarp vyresniųjų neretai pasitaiko moterų, namuose prižiūrinčių ligonius, tad joms savanorystė tampa puikiu prasiblaškymu, galvos pravėdinimu.
„Smagiausia tai, kad kai čia ateina žmones, jie sugrįžta. Mes dirbam juodą darbą, bet žmonėms patinka. Aš tik viena darbuotoja, nes visa „Maisto banko“ veikla paremta savanoryste. Labai sunkūs pirmi trys mėnesiai buvo, nes buvo viskas nauja, pačiam „Maisto bankui“ tai buvo naujas projektas. Apskritai Lietuva pirma Europoje atidarė atiduotuvę, niekur nėra tokio formato, kur surenka paskutinės dienos galiojimo produktus, kad jie nebūtų išmesti lauk, atiduoda žmonėms. Jei produktai geri, galima dar kelias dienas juos naudoti, merginos labai atsakingai atrenka. Stengiamės, kad žmogus nenusiviltų gavęs tą maistą. Merginos puikiai dirba“, – pasakoja koordinatorė, pridurdama, jog įdarbinami čia ir vyrukai, jie dažniausiai atlieka vairuotojų pareigas – iš Kauno pargabena maisto produktus. Šaltuoju sezonu šią misiją atlikti padėdavo duobiškietis senjoras Vytautas Rudokas, esant reikalui pasivažinėti tenka ir A. Atanažovienės vyrui, mat, kaip juokauja ji, visų Lietuvos koordinatorių sutuoktiniai patampa savanoriais, nori jie to ar nenori.
Moteris nuoširdžiai džiaugiasi ir didžiuojasi turimais savanoriais, tačiau, kaip minėta, pajėgumų trūksta, tad labai laukia visų norinčių prisijungti. Anot jos, savanorystės formos atiduoduvėje gali būti labai įvairios – pavyzdžiui, tai gali daryti ir kolektyvai, panorę ypatingą dieną įprasminti kilniu darbu.
„Maisto banko“ misija yra pritraukti kuo daugiau savanorių. Įvairių akcijų būna, visko. Savanoriauti gali atvykti organizacijos, kolektyvai, panorę taip praleisti ypatingą dieną. Pavyzdžiui, kokia seniūnų diena – seniūnai gali susirinkti ir paskirti dieną savanorystei. Arba socialinių darbuotojų diena – nutartų ja čia praleisti, ateitų į dalinimus, matytų, kaip klientai reaguoja į gaunamą maistą ir t. t. Bendruomenės gali savo ypatingas dienas čia praleisti. Ne tik prasmingas laikas būtų, bet dar ir pažymą prisiminimui išduočiau“, – kviečia „Maisto banko“ Šakių skyriaus koordinatorė A. Atažanovienė.
Aušra iš Valenčių:
