Žygimantas Vaičiūnas gimė Vilniuje, bet nuo mažiausių dienų gyveno Šakiuose. Apie jo šaknis byloja taisyklinga suvalkietiška tartis, niekur nedingstanti ir pasisakant sausomis dalykinėmis temomis. Ir namai tebėra čia – kartu su šeima jis dažnai svečiuojasi pas Šakiuose tebegyvenančią mamą, aplanko draugus. Tiesa, dabar ministro kelionių maršrutus dažniau dėlioja darbo reikalai.
Artėjant vasario 8-ajai, kai Lietuva galutinai įtvirtins savo energetinę nepriklausomybę atsijungdama nuo rusiškos BRELL sistemos, jis tęsia vizitus po nacionalinius energetikos objektus.
Energetikos ministerijos nuotr.
Energetinė nepriklausomybė – nuo projekto iki įgyvendinimo
Vėlų penktadienio vakarą, po visų savaitės darbų, su Ž. Vaičiūnu susėdame pasikalbėti paprastai, kraštietiškai. Tačiau darbinė tema vis ima ir prasimuša – nuo energetikos pokalbį pradedame, ja ir užbaigiame. Ministras prisipažįsta, kad apie energetiką nuolat kalbamasi ir namuose, jos terminai stipriai įaugę į šeimos žodyną.
Ši sritis Žygimantui – neatsitiktinė, nors specialiai jos nesirinko. Vilniaus universitete jis studijavo politologiją, Europos mokslus, bet iš karto po jų įsitraukė į energetikos analitiką. Būdamas 27-erių, įžengė į ką tik sukurtą Energetikos ministeriją: tapo Strateginio planavimo ir ES reikalų skyriaus, beje, pirmojo sukurto naujojoje institucijoje, vedėju, ministro patarėju, viceministru, po trejų metų atstovavimo Lietuvos energetikai Briuselyje – ministru. Dabartinėje Vyriausybėje šiai ministerijai jis vadovauja jau su 20-ies metų patirtimi. 
Energetikos ministerijos nuotr.
„Po studijų pradėtas energetikos analitinis darbas glaudžiai siejosi su politologija. Atlikau nemažai tyrimų apie Rusijos įtaką Europos bei pasaulio energetikai per jos kaip geopolitinio įrankio naudojimo prizmę. Jau tada teko teikti siūlymus, kaip išvengti priklausomybės nuo Rusijos energetikos, kaip diversifikuoti energijos išteklių tiekimą. Po 20 metų mano darbų objektas liko tas pats, tik nuo analitikos perėjau prie realios politikos įgyvendinimo“, – pastebi ministras, svarbiausiu savo karjeros uždaviniu įvardijantis energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos.
Vasario 8 d. įvyksiančią Lietuvos sinchronizaciją su Vakarų šalių elektros tinklais bei faktinį atsijungimą nuo rusiškos BRELL sistemos jis vadina aukščiausiu šių ilgamečių siekių tašku. Ir asmeniškai simbolišku momentu – dirbęs prie šio projekto inicijavimo, statęs jį ant įgyvendinimo bėgių, šiandien prisiima ministro atsakomybę, kad energetinis perėjimas būtų užbaigtas sklandžiai.
„Lietuva dar niekuomet nebuvo tiek nepriklausoma, kokia taps jau visai netrukus“, – paskutinės jungties su Rusija nutraukimo svarbą pabrėžia jis.
Energetikos ministerijos nuotr.
Tikslus susidėliojo šeimoje ir mokykloje
Anot Ž. Vaičiūno, jam pasisekė, kad mokydamasis tuometėje „Varpo“ vidurinėje mokykloje jis turėjo visas galimybes žvelgti plačiai, gilintis į dominančius dalykus. Tarp jų – istorija, politologija, lietuvių literatūra, geografija.
„Patiko patys dalykai, imponavo mokytojai, patarę, nukreipę tinkama linkme. Jų dėka pradėjau domėtis politikos mokslais. Esu dėkingas istorijos ir politologijos mokytojai Ritai Mauzienei, lietuvių kalbą ir literatūrą dėsčiusioms Ramintai Černiagovskienei ir Vilijai Meškaitienei. Šios mokytojos, mokyklai vadovaujant direktoriui Vitui Daniliauskui ir pavaduotojui Stanislovui Grušiui, nors ir laikėsi metodinių taisyklių, duodavo man papildomos akademinės laisvės, o kartais ir galimybių laužyti standartus. Dabar tuos standartus bandau laužyti ir savo profesinėje veikloje“, – šypteli ministras.
Vertybinį stuburą formavo ir šeima. Abu su broliu auklėti pilietiškai, skiepijant pareigos, atsakomybės jausmą. Vienu metu abu buvo užsidegę politika – Žygimanto brolis Mantvydas talkino į Seimą kandidatavusiam kraštiečiui konservatoriui Arvydui Vidžiūnui.
„Esminę įtaką padarė seneliai. Jie buvo tremtiniai, ir turbūt nesuklysiu sakydamas, kad mums su broliu tai turėjo didžiulę įtaką. Augome su jų pasakojimais apie nepriklausomą Lietuvą, okupaciją, tremties patirtis. Prasidėjus Atgimimui, nors tebebuvau vaikas, išgyvenau Sąjūdį kaip istorinį virsmą. Puikiai supratau, ką atsikovojome ir į kokius laikus žengiame. Buvo didelis noras pačiam prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo“, – prisimena Ž. Vaičiūnas.
Energetikos ministerijos nuotr.
Ir mažuose miestuose žmonės kuria savo laimę
Žygimantas nuo gimtųjų vietų nenutolo. Atradęs laiko skuba kartu su šeima aplankyti Šakiuose gyvenančios mamos. Beje, pagal pasą jo gimimo vieta – Vilnius. Ten tuo metu studijavo, gyveno ir savo pirmagimio susilaukė tėvai.
„Bet gimtine vadinu Šakius – ten visa mano vaikystė, paauglystė, visi dalykai, vykstantys tame svarbiame gyvenimo tarpsnyje. Į Vilnių išvykau tik 2000-aisiais, įstojęs į universitetą. Kas esu, nereikia nė klausti – net ir po daugelio metų gyvenimo tiek Vilniuje, tiek užsienyje mano kalba iš karto išduoda šakietišką prigimtį. Dažnai būnu atpažįstamas nuo pat pirmų žodžių. Šakietiška tartis išliko savaime, ji plaukia iš širdies. Džiaugiuosi, kad jos nepamečiau. Be abejo, kalba yra tas kultūrinis klodas, kurį mes nuolat tobuliname plėsdami akiratį, papildydami naujais dalykais, tačiau išsiugdyti pasakymai, įgimta kalbėsena leidžia mums lengviau komunikuoti“, – svarsto pašnekovas, išsaugotą tartį vertinantis kaip didelį turtą. Ypač smagios tos akimirkos, kai susitikus su kraštiečiais išsprūsta tik jiems vieniems suprantami žodžiai ar posakiai. Jos leidžia išgyventi tikrą bendrystę, priartina prie šaknų.
Lankydamasis Šakiuose Žygimantas pirmiausia pastebi pozityvius dalykus. ES finansuojami projektai keičia miesto veidą – gyvenamoji aplinka gražėja, tampa patogesnė žmonėms. Anot jo, akį ir širdį džiugina prieš kelerius metus rekonstruota Šakių ligoninė. Bet lygindamas miestą, kurį paliko prieš gerus du dešimtmečius, su dabartiniu, vardija ir širdį skaudinančius pokyčius.
„Jaunimas išvažiuoja, kuriasi Vilniuje, Kaune, kituose didžiuosiuose miestuose – tai vis labiau matoma tendencija. Svarstant apie tolimesnę perspektyvą, vilties teikia regionuose besikuriantys mažieji verslai, jų tenka matyti vis daugiau. Kad ir vakar grįždami iš sinchroninio kompensatoriaus Alytuje atidarymo renginio su Prezidentu užsukome į mažą Daugų kavinukę papietauti. Manau, tokios verslo iniciatyvos, kurios dažniausiai būna šeimyninės, galėtų skatinti jaunimą pasilikti mažesniuose miesteliuose. Juk ir ten žmonės kuria savo laimę“, – regionų atsigavimu neabejoja Ž. Vaičiūnas.
Šakius jis paliko prieš ketvirtį amžiaus. Piešdamas miesto viziją dar po 25-erių, kraštietis svarsto apie jaunimui palankią infrastruktūrą. Teigiamą impulsą galėtų duoti tokie objektai, kaip prieš keliolika metų mieste pastatytas baseinas. Svarbu, kad miestas atrastų savo kryptį, kad atsirastų gamybinis verslas ar smulkesnė išmani pramonė, kurianti miestui pridėtinę vertę. Žmonėms patrauklu ten, kur yra galimybės dirbti ir užsidirbti.
Energetikos profesionalai Žygimantas ir Lina šios temos nevengia ir namuose. Jų vaikai Danielius ir Smiltė taip pat neblogai pasikaustę – skaičiuoja, kiek elektros energijos sukaupia namų saulės elektrinė. Asmeninio archyvo nuotr.
Karšti jausmai – tarp ministerijos sienų
„Tiek globalinės, strateginių projektų temos labai svarbios, tiek praktiškos, pavyzdžiui, elektros energijos įvado didinimo, saulės elektrinių diegimo, atsiperkamumo, šilumos siurblių įrengimo, – klausimus, kurie rūpi susitikimuose su vietos bendruomenėmis, vardija ministras, ketinantis nuolat juose lankytis, jis sako: – Vienas iš mano prioritetų – elektros energiją gaminančių vartotojų sistemos sukūrimas, kad ji būtų patraukli, aiški, duotų naudą žmonėms. Proveržis jau yra įvykęs: 2017 m. gaminančių vartotojų šalyje tebuvo 298, atsimenu, važiuodamas į Šakius lenkdamas rankos pirštus skaičiuodavau, ant kurių stogų dar atsirado saulės elektrinės. Šiandien gaminančių vartotojų jau turime daugiau nei 120 tūkstančių, įrengtoji saulės elektrinių galia siekia 1,5 gigavato. Greta to kuriama ir nuotolinių elektrinių sistema – pasaulyje esame antrieji po Kalifornijos valstijos.“
Ministro namuose saulės elektrinė taip pat įrengta. Ir ne tik – ši tema nuolat gvildenama šeimoje, vaikai, dešimtmetis Danielius ir aštuonerių Smiltė, anot jo, sunkiai įsivaizduoja kitokį elektros energijos gamybos būdą nei saulės ir vėjo elektrinės. Vaikai domisi, kiek saulė jau prikaupė energijos, kiek braškių už tą sumą galima būtų nupirkti ir panašiai – mokosi žaliosios, tvariosios energetikos. Ž. Vaičiūnas – puikus mokytojas ne tik dėl gero dalyko išmanymo, bet ir dėl gebėjimo perteikti sudėtingą informaciją paprastai ir suprantamai. Sako, mokęsis to iš legendinio žurnalisto Algimanto Čekuolio, kuriuo visada žavėjosi, laidų.
Beje, svarbios šeimos datos ir net juokeliai – pririšti prie energetikos. Jiedu su žmona Lina susipažino Energetikos ministerijoje, čia įsiplieskė jausmai. Dabar Lina dirba Finansų ministerijoje, bet buvusiai darbovietei jaučia ypatingus sentimentus – ji suvedė su kolega ilgam ir laimingam gyvenimui.
Vaikų gimtadienius Žygimantas taip pat vardija pagal profesinį kalendorių. Abu gimė Briuselyje, kur jis nuo 2014 m. atstovavo Lietuvos energetikai Europos Sąjungoje: sūnus – tą pačią 2014 m. dieną, kai į Lietuvą įplaukė suskystintųjų dujų terminalas „Independence“, dukra – 2016-aisiais, prieš pat grįžtant į Lietuvą dirbti energetikos ministru.
„Džiugu, kad ir profesija, ir meilė antrai pusei susijusi su energetika. Turime tokį bendrą energetinį žodyną – daug ką matuojame kilovatais, pavyzdžiui, džiaugsmą, laimę“, – juokiasi jis, tikinantis, kad jiedu su žmona supranta vienas kitą iš pusės žodžio – juk Lina buvo susijusi su istorine Lietuvos energetika, dirbusi su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu.
Vidmantas iš Plokščių:
