Jei reikėtų atspėti, kas sieja Šakius, Kauną, Šefildą (Anglija) ir Vakarų Australijos valstijos sostinę Pertą, turbūt atsakymo nerastume net plačiuosiuose internetuose. Būtent tokį kelią, ieškodama atsakymų, kuo „nori būti užaugusi“, nukeliavo šakietė Dovilė Kasparavičiūtė. Ir, laimei, atsakymą rado. Kaip ir daugybę labai vertingų gyvenimo įžvalgų apie savivertę, užsispyrimą siekiant tikslų ir sveiką norą rizikuoti vardan svajonės. Pernai liepą aukščiausiu įvertinimu prestižiniame Vakarų Australijos universitete baigusi magistro studijas, ji kasdien neria į mylimą darbą, vietines augalų ir gyvūnų rūšis žino kone geriau nei lietuviškas, apie sausras ir gaisringumą galėtų kalbėti valandų valandas, o laisvalaikiu australams ji pasakoja apie... Užgavėnes.
Apie studijas „iš reikalo“ ir planą B
Trisdešimtmetės Dovilės gyvenimas mokykloje ir po jos buvo maždaug toks, koks ir visų. Mokėsi gerai, buvo gabi, bet, sako, maniusi, kad yra gerokai gabesnių, o kai atėjo metas studijuoti, įstojo į VDU viešąjį administravimą, „nes reikėjo kažką mokytis“.
„Dariau viską, kas man buvo liepta arba tiksliau – kaip buvo tada priimta. Tėvai savo nuomonės neprimetė, paliko daryti tai, ką noriu. Bet kai tau aštuoniolika metų, tai iš kur gali žinoti, ko nori?! Visi stojo, stojau ir aš“, – paprastai savo įkvepiančią istoriją pradeda pašnekovė.
Studijuoti Kaune nebuvo nei smagu, nei įdomu, bet daugiau nei dvejus metus ji vis tiek ištempė, tačiau lemtinga viešnagė pas Jungtinėje Karalystėje studijuojančią draugę padėjo sukonstruoti planą B, nes, kaip sako pati, Lietuvoje studijos jos intelektualiai nestimuliavo. Laisvos klausytojos statusu Dovilė pasimatavo, ką reiškia studijuoti Anglijos universitete, ir motyvacinis laiškas į kelis Jungtinės Karalystės universitetus kone pats savaime pasirašė.
„Man labai patiko užsienio universiteto studijų principai, bet juokingiausia, kad grįžusi į Lietuvą apie parašytą motyvacinį laišką beveik pamiršau. Todėl sėdėdama savo neįdomiose paskaitose Kaune ir gavusi elektorinį laišką, kviečiantį išsilaikyti kalbos kursus ir studijuoti, pati nustebau. Nors atsakymas buvo aiškus – važiuoju“, – apie lemtingą apsisprendimą pasakoja Dovilė. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Skambutis mamai, truputį lengvo šoko tėvams ir Dovilė jau Šefildo universitete studijuoja tarptautinius santykius ir ekonomiką. Ji juokiasi: „Tikiu, kad tą akimirką daug kam atrodė, kad gal merginai, liaudiškai tariant, stogas pačiuožė: po bemaž pustrečių metų studijų viską mesti ir pradėti iš naujo... Net ir pati kokią akimirką taip pagalvojau, bet viskas išėjo daug geriau nei buvo galima įsivaizduoti.“
Pradžia nebuvo lengva – sunku perprasti kalbą, vietinių akcentą, ištiko kultūrinis šokas. Bet darbas barista padėjo pralaužti kalbinius barjerus ir visus kitus nusistovėjusius standartus.
„Mokykloje save laikiau, sakyčiau, kokiu aštuonetu, bet jokiu būdu ne dešimtuku. Dabar, po tiek studijų užsienyje metų, supratau, kad visa tai nieko nereiškia. Ir net nesvarbu – tiksliukas tu ar humanitaras. Viskas gali puikiai derėti tarpusavyje, o kai atrandi tai, kas patinka, gali apskritai būti geriausias toje srityje“, – su užsidegimu kalba Dovilė ir papasakoja apie dar vieną lemtingą posūkį. Antrame kurse ji šalia savo pagrindinių studijų pasirinko globalizacijos ir ekologijos modulį ir taip užsikabino, kad iki šių dienų nieko kito negali įsivaizduoti. Potraukis gamtai, ekologijai, aplinkosaugai, tvarumo temoms, svarsto ji, greičiausiai bus iš tėčio, nes jis veždavosi į mišką, mokėjo džiaugtis gamta bei jos teikiamomis gėrybėmis. Iš viso šešerius metus Dovilė praleido JK, studijavo ir dirbo, tačiau pati šalis nei jos žmonės neprilipo. Todėl iškart po bakalauro ėmė dairytis magistro studijų – iš pradžių kur nors Europoje, bet atsiminusi, jog turi drąsos ryžtingiems žingsniams, nusprendė save išbandyti kažkur toliau.
Asmeninio archyvo nuotr.
Apie Užgavėnes, bardaką ir penkerių metų vizą
Jaunos merginos žvilgsnis ieškant patrauklių magistro studijų programų krypo link Australijos, Naujosios Zelandijos ar Kanados. Kai motyvaciniai laiškai universitetams buvo išsiųsti, atėjo nelemtas kovidas ir kiek pakoregavo planus. Todėl Vakarų Australiją ji pasiekė kiek vėliau nei planavo, bet visąlaik jai ruošėsi: kaupė santaupas, ieškojo informacijos ir t. t. Dovilė puikai atsimena tuos pirmus įspūdžius Perte, kuriame gyvena tiek žmonių, kiek visoje Lietuvoje – vargino laiko skirtumas, karštis, nežinia, kaip kas veikia, būsto paieškos, nerimas dėl studijų pradžios. Universitetas jai iškart labai patiko, tik pirmoji mokslo diena drąsią merginą nuteikė kiek mažiau optimistiškai: „Kai fizikinių formulių esi nečiupinėjęs daugiau nei dešimtmetį, tai gavus laboratorinį darbą, kuriame reikia tik fizikos žinių, lieki kiek suglumęs. Švelniai tariant. O jei atvirai – apėmė visiška panika. Galvoju, ką aš čia padariau – atsitrenkiau į kitą pasaulio kraštą, sukišau visas savo santaupas, mečiau mėgstamus darbus... Gal būsiu kiek per stipriai užsišokusi.“ Tačiau universiteto tualete nuverktas posmelis, matyt, nuplovė pirminius pesimistiškus įspūdžius ir galvoje liko du variantai: arba pakuoti daiktus namo, arba sėsti mokytis fizikos. Pasirinko antrąjį. Brūžino, gūglino skambino pusbroliui, pasiėmė universitete siūlomą papildomą pagalbą ir, žinoma, perlaužė nelengvą fizikos mokslą.
„Iš tiesų savo galvoje mes iššūkius kartais matome daug sunkesnius nei jie yra iš tikrųjų“, – sako Dovilė ir su pamatuotu pasididžiavimu pasakoja, kad magistro studijas ji baigė aukščiausiu įmanomu balu. Ji nebando slėpti: „Buvo labai sunku, bet ir labai įdomu. Mano pasirinkimas studijuoti aplinkosaugą buvo visiškai teisingas. Savo darbą myliu iki begalybės ir kartais gėda pripažinti, kad Australijos gyvūnų ir augalų rūšis išmanau geriau nei lietuviškąsias.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Kad Dovilė yra gerąja to žodžio prasme Barbė devyndarbė, nepastebėti pokalbio metu tiesiog neišeitų. Vos spėjau įsidėmėti ir suprasti, kiek ir ko ji ten Australijoje veikia. Studijuodama magistrą ir kartu intensyviai ruošdamasi jo gynimui, ji dar spėjo padirbėti teisinėje įmonėje, o penktadieniais dar rasdavo laiko ir savanoriauti laukinės gyvūnijos ligoninėje.
„Emociškai ten pasikraudavau, nors visi gręžiojo prie smilkinio pirštu, kad be reikalo tiek veiklų užsikraunu“, – sako Dovilė ir juokiasi, kad kai tik ten atsirado seselės vieta, likosi dirbti, nes pajuto, kad ten jos vieta.
Be to, jos gyvenime, panašu, viskas vyksta dėsningai ir lemtingai. Per darbą gyvūnijos ligoninėje atsirado ir dar vienas projektas, prie kurio dabar ji su malonumu darbuojasi, domisi invazinėmis rūšimis, todėl jos darbas dinamiškas – tiek gamtoje, tiek biure. 
„Buvo labai sunku, bet ir labai įdomu. Mano pasirinkimas studijuoti aplinkosaugą buvo visiškai teisingas“, – sako Dovilė Kasparavičiūtė, pernai liepą geriausiu balu prestižiniame Vakarų Australijos universitete baigusi magistro studijas. Asmeninio archyvo nuotr.
„Gyvenimas dabar toks, kokio noriu“, – švyti Dovilės akys. Be mylimos veiklos, ji turi šaunų būrį draugų, kurie jau puikiai žino, kaip lietuviškai pasisveikinti, padėkoti, vartoja Dovilės pamėgtus žodžius „bardakas“ ar „bile kas“.
„Australijoje apie Lietuvą niekas nieko nežino, bet draugai ir bendradarbiai labai smalsūs ir draugiški, todėl daug klausinėja. Aš jau įpratau prie dažniausiai užduodamų klausimų, todėl net telefone turiu žemėlapio ekrano kopiją, kad greičiau paaiškinčiau, kur ta Lietuva. Jie prašo pakalbėti lietuviškai ir patys ieško informacijos internete. Didžiausias atradimas jiems buvo mūsiškės Užgavėnės ir jų idėja. Jie klausinėjo, kas čia per šventė, kai deginama skudurinė moteris ir valgomi blynai. Taip pat žavėjosi Žolinių šventės tradicijomis, daugiabalsėmis dainomis. Jiems mes, lietuviai, – egzotiški“, – pasakoja Dovilė likus kelioms dienoms iki grįžimo į milijoninį Pertą.
Ji bent kartą metuose aplanko Šakiuose gyvenančius savo tėvus, stabteli pas draugus sostinėje ir kituose miestuose. Čia jai visada miela sugrįžti, bet kol kas bent jau artimiausius penkerius metus, kol galios darbo viza, jos gyvenimas virs Australijoje, o ir pasilikti ten dar ilgiau, prisipažįsta ji, visai norėtų...
Zenonas iš Ritinių:
