„Norėčiau vien skaityti knygas ir vaikščioti po parodas...“ – pasiteiravus, ką gi dabar veikia, iš ko duoną valgo, prataria Arvydas Vidžiūnas. Ilgą laiką kone matomiausias, girdimiausias mūsų kraštietis šiandien viešumoje pasirodo retai, tačiau nerūpestingoms dienoms, užpildytoms vien malonių hobių, laikas dar neatėjo. Anksčiau blizgėjęs televizijos ekranuose, politikos scenoje, dabar jis darbuojasi tyliai, bet ne mažiau intensyviai ir prasmingai – koordinuoja projektus, susijusius su atsinaujinančia energetika bei šalies gynyba, taigi su nacionaliniais mūsų valstybės interesais. Ypatingos prasmės ši veikla įgauna tada, kai geografiškai priartėja prie tėviškės. Tada ir mama ranka pasiekiama, ir čia įsikūrusi dukra bei trys anūkai.
Tėviškė – amžinas reikalas
Susėsti pokalbiui A. Vidžiūną prisikalbiname ne iš karto. Viešumas, kurio reikalavo politika, – jau praeitis, ir jam smagu, kad šiandien tai jau nebe būtinybė. Tačiau vos pradėjęs kalbą Arvydas atviras kaip visada, nepalieka nuošalėje ir itin asmeninių, emociškai jautrių temų. Viena jų – ryšys su gimtuoju kraštu.
„Tėviškė yra amžinas reikalas. Esu iš tų, kuris ryšių su savo šaknimis, su tėvų namais ir laukais atsisakyti visai nenori. Ir man tai visai sekasi. Štai žymiosios Kalbos dienos, buvau studentas, buvau kalbininkas – vis su tėviške. Paskui buvo politika, kur taip pat pasirinkau būti šiame krašte ir dirbti dėl jo – kas sekėsi, kas nesisekė, bet vis tiek buvau su savais. Smagiai suktasi su Vilniaus zanavykų bendrija. Nenutolstu labai ir dabar, džiaugiuosi, kai reikalai atveda į savąjį kraštą“, – tikina jis.
Išvykęs studijuoti į Vilnių, gyventi į gimtuosius Šakius nebegrįžo. Arvydas – sostinės senbuvis, gyvenantis čia jau penktas dešimtmetis.
„Ir ypač svarbi sąsaja su gimtais kraštais – mano mergaitė iš Vilniaus sugebėjo atitekėti į Šakių kraštą. Šokiuose Griškabūdy susipažinusi su Mantu iš Bliuviškių, duktė Kotryna jau daug metų gyvena Šakiuose. Čia augina tris mano anūkus. O taip, toks buvo didžiausias mano politinis planas – ištekinti vaiką už turtingo vietos ūkininko“, – kvatoja A. Vidžiūnas, rimtai pridurdamas, kad meilė ir jausmai – nenuspėjami dalykai, o kad jau likimas „taip parašė“, jam dėl to labai ramu ir gera.
Tėviškė jam ta vieta, kur galima pabėgti tiek fiziškai, tiek mintimis. Tenka tik apgailestauti, gyvenimas tam nesuteikia tiek progų, kiek norėtųsi. Bet pastaraisiais metais į savus kraštus dažnai veda darbo reikalai – Vilkaviškyje, Marijampolėje vykdomi projektai.
„Tu, vaikeli, ilgiau dirbk čia – tai nors tankiau pas mane užsuki“, – dažniau matydama sūnų džiaugiasi Valenčiūnuose tebegyvenanti A. Vidžiūno mama.
TV bokšte su bendradarbiais. Asmeninio archyvo nuotr.
Šildo brangūs prisiminimai
Tikroji Arvydo tėviškė neišliko. Ji pateko į „šventąją kolektyvizaciją“, liūdnai šypteli. Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje namai Valenčiūnuose Žalgirio pagiry buvo nugriauti, šeima perkelta į „grupines“ – sovietinę gyvenvietę tuose pat Valenčiūnuose.
„Man, vaikui, džiaugsmas: smagu, jetau, kelsimės į naujus namus. Bet atsimenu skaudžiai verkiančią močiutę, atsisėdusią ant akmens priešais traktorius. Prie jos akių griuvo senieji namai, virto medžiai. Ir man tas vaizdas tebestovi kaip gyvas, be galo liūdnas vaizdas“, – sako jis.
Senosios tėviškės neišlikę nė žymės – nei medžio, nei akmens. Toje vietoje plyti laukas, kadaise kolūkinis, dabar dirbamas vietos ūkininko. Už jo sunkiai įžengiama giria, vaikystėje tokia švari, o dabar jau nė grybauti netinkama.
Senuosiuose Valenčiūnuose prabėgo ankstyvoji Arvydo vaikystė. Nors gyveno ten tik iki aštuonerių, atmintyje viskas išsisaugoję labai tiksliai. Sako, galėtų nupiešti riešutus, į kuriuos laipiota, anuomet dar prabėgdavusius vilkus, dviejų metrų sniegus su vos kyšančiomis obelaičių viršūnėmis…
„Atsimenu kaimynus. Kai trūkdavo vieno vyro, „Avino“ lošti kviesdavosi mane. Tas būdavo didžiausia garbė. Su amžiumi daug kas prisimiršta, bet kai kurie dalykai tik sustiprėja. Kai jau ne visai jaunas, pagalvoji ne vien tik apie šią dieną ar šią minutę. Yra norinčių praeitį tiesiog nubraukti, bet kad ir pats žmogus, ir dabartinis gyvenimas – viskas daugiau iš praeities. Ką perėmei, ką susikūrei, tą ir nešiesi“, – apie savo santykį su prabėgančiu laiku kalba pašnekovas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Politika įdomi, bet su laiku joje tapo per sunku
Toliau nuo visuomenės dėmesio A. Vidžiūnas laikosi beveik dešimtmetį, nuo tada, kai nusprendė atsisveikinti su politika. 2016 metais vykusiuose rinkimuose į Seimą jis nusileido Mindaugui Basčiui, ir tai buvo paskutinė jo politinė kova. Iš viso Seime konservatorius dirbo keturias kadencijas, ėjo aukštas pareigas tiek Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje, tiek Seime.
„Buvimas nuolatinėse varžybose, buvimas pasaulyje, kuriame daug nepasitikėjimo, ėmė neteikti džiaugsmo. Kurti valstybę labai įdomu, politikoje gavau išties daug, bet ji turi ir sunkių pusių. Nenoriu apie jas kalbėti, pasakysiu tik tiek, kad niekas manęs varu nevarė – pasitraukiau pats“, – primena A. Vidžiūnas, niekada nepasigailėjęs dėl šio žingsnio.
Atsitraukus nuo politikos teko pasvarstyti, ką veikti toliau. Stalčiuje – kalbininko diplomas, daktaro disertacija, tačiau nei jų, nei akademinės patirties neprireikė. Pirmąja A. Vidžiūno darboviete po beveik dviejų dešimtmečių Seime tapo IQ žiniasklaidos grupė. Čia jis išbandė įvairias veiklas nuo žurnalistikos iki projektų kūrimo bei įgyvendinimo. Vienas iš jų – kartu su Prekybos, pramonės ir amatų rūmais šalies regionuose rengtos verslo konferencijos – buvo itin sėkmingas.
„Ne tik sostinei, bet ir regionams reikia ekonominio, dalykinio proto – tokia buvo mūsų idėja, ir ji pasiteisino su kaupu. Vietos verslas, savivalda noriai sutiko bendradarbiauti, skyrė tam pinigų. Kvietėmės ryškiausius ekonomistus – Nausėdą, Šimonytę, Kuodį, Dargį ir kitus, rengėme straipsnius, žurnalo priedus. Bet atėjo kovidas, daug kas persikėlė į virtualias erdves, galiausiai turbūt ir mes išsisėmėme“, – ketverius metus trukusį sėkmingą konferencijų rengimo etapą prisimena A. Vidžiūnas. 
Anūkai: Jokūbas, Leonas, Ūla ir šuniukė. Asmeninio archyvo nuotr.
Žalioji energetika ir šalies gynyba
Sulaukęs besikuriančios estų kapitalo įmonės kvietimo, kraštietis atvertė dar vieną naują veiklos puslapį.
„Buvau ketvirtas darbuotojas, dabar jau išsiplėtėm iki kokių trisdešimties, visi kolegos jauni, pilietiški, smagu žiūrėt“, – kalba Arvydas. Įmonė užsiima vėjo bei saulės parkų, kaupimo baterijų statyba visoje Lietuvoje. A. Vidžiūnas bendrovėje eina plėtros projektų vadovo pareigas.
„Pradiniame etape, kai vyko sparti plėtra, buvau atsakingas už teisinės bazės analizę ir santykius su valstybinėmis institucijomis. Paskui išsikristalizavo idėja rengti didžiausio Baltijos šalyse saulės parko projektą. Šiuo metu jis yra visiškai parengtas – Vilkaviškio rajone, už Naumiesčio, išnuomota daugiau nei 600 hektarų ūkininkų žemės, gauti visi prisijungimai, leidimai, pastotės vieta suplanuota. Bet kol kas neturime tokio lygio finansavimo“, – apie pagrindinį savo kuruojamą projektą, kurio vertė apie 250 milijonų eurų, pasakoja A. Vidžiūnas.
Bendradarbiaudamas su tarptautinėmis bendrovėmis, dirbančiomis su didžiausiais karinės technikos (laivų, apsaugų nuo dronų, taip pat kovinių ir žvalgybinių dronų ir kt.) gamintojais, A. Vidžiūnas sukasi ir su gynybos pramone susijusioje srityje – užsiima investicijomis į karinius objektus, karinių technologijų pardavimais Lietuvoje. Tarkim, tądien, kai kalbėjomės, jis lankėsi Krašto apsaugos ministerijoje, kur vyko jo surengtas kanadiečių partnerių susitikimas su krašto apsaugos viceministre.
„Mėginame pateikti saugesniam Lietuvos gyvenimui reikalingų produktų. Daug kas svarstoma, kai kas nupirkta, bet plačiau girtis nenorėčiau, tema šiek tiek subtili“, – priduria jis.
Asmeninio archyvo nuotr.
Nenori vien politinio santykio su tėviške
„Ar visa tai, kuo užsiimu, man įdomu? Vienu žodžiu neatsakysi... Džiaugiuosi, kad nesu priverstas sėdėti darbe nuo ryto iki vakaro. Noriu – einu į parodą, noriu – galiu nieko nedaryti, bet kai reikia – kaip senais laikais Universitete – dirbi ir naktimis, ir be savaitgalių. Svarbiausia – nėra to nuolatinio gyvenimo konfliktuose, kas buvo politikoje, – o tai, pripažįsta Arvydas, vargino ir sekino. – Žinoma, labiausiai norėčiau knygas skaityti ir vaikščioti po parodas, ir kad kas už tai atlyginimą mokėtų. Bet reikia duoną, pensiją užsidirbti.“
Dabartines veiklas jis vertina kaip buvusių darbų valstybei tąsą, tik konkretesne forma. Apsirūpinimas savais energetikos šaltiniais, kokio karinio įrenginio pardavimas žinant, kad tai galbūt padės atgrasinti išprotėjusią kaimyninę valstybę ir gyventi taikoje – ne mažiau prasmingi ir teikiantys komfortą darbai.
A. Vidžiūnas, anksčiau dažnai buvęs pristatomas kaip įtakingas konservatorius, tebėra TS-LKD partijos Šakių skyriaus narys.
V. Venslovaičio nuotr.
„Esu pasakęs kolegoms, kad nebūsiu aktyvus partijos veikloje, dalyvausiu tik tada, kai pats to norėsiu. Ar esu nusivylęs? Visko yra, bet svarbiau – dabar mano kiti pasirinkimai. Buvimas politikoje buvo mano darbas. Dabar turiu kitus darbus. Atsakingo piliečio laikysena niekur nedingo, savo principų nesu išdavęs, bet aktyviai dalyvauti nenoriu“, – atsitraukimą nuo partinės veiklos aiškina jis.
Ir dar vienas svarbus momentas: „Su savo tėviške nenoriu būti politiškas, bendrauti tik su tais, kurie yra vien mano politinio matymo. Norisi ir kitiems sėkmės linkėti, kad sektųsi ir jiems, ir mano kraštui, kad vyktų kuo daugiau pozityvių dalykų.“
O vyksta – sako jis – išties daug, tėviškė skamba ne tik Lietuvoje, bet ir plačiau. Ją garsina į kūrybines aukštumas kopiantis Adas Burkšaitis, meno pasaulyje siautėjanti Adelė Liepa Kaunaitė. Arvydas mini Gelgaudiškio dvarą, praėjusių metų sėkmingiausiu turizmo projektu tapusį Kaimelio dvarą… O Beatričės vasaros kokios! O Milano profesorė Agnė Kajackaitė! O viena pasaulio lietuvių bendruomenės lyderių Irma Petraitytė-Lukšienė! O klasiokės Vilijos „Varpo“ dramos studija! O kiek kitų žmonių, kolektyvų, iniciatyvų!
„Toks tas paprastas ir smagus mano buvimas su tėviške“, – sako Arvydas, svarstydamas, kad taip būdamas tėviškei gali duoti ne mažiau nei politiškai jai atstovaudamas.
Lolita iš Šakių:
