Birželio 5-ąją Tarpučių kaime (Kudirkos Naumiesčio sen.) gyvenantis Juozas Tamošiūnas pasitiko savo 100-ąją vasarą. Su gražia sukaktimi jubiliatą pasveikino savivaldybės, seniūnijos atstovai, bendruomenės nariai.
100 metų jubiliejų švenčiantis J. Tamošiūnas svečius pasitiko gražiai išpuoselėtoje sodyboje, kur gyvena kartu su dukra Lina Stakiene. Žvalus jubiliatas priima svečius ir klausydamasis sveikinimų bei linkėjimų tik dėkoja ir dėkoja, kol galiausiai atsidūsta: „Ritasi tie metai ir nieko čia nepadarysi... Retenybė yra sulaukti 100 metų. Jau ir tos stiprybės, ir tos sveikatos tai nėra.“
J. Tamošiūnas darbingo amžiaus metus atidavė kolūkiui, dirbo vairuotoju.
„Ir ūkininkavau, bet daugiausiai šoferiavau. Nuo 1954 m. ir pirmininkus, ir melžėjas, ir vaikučius į mokyklą vežiojau. Kai kolchozas buvo, reikėjo koksagyzą auginti. Tokio augalo nei vienas nežinote, atrodo kaip kiaulpienė, iš jo gumą gamino“, – atskleidžia Juozas.
Ilgaamžis pasakoja, kad gimė Lesnistvos (Putinų) dvare, užaugo šeimoje šešiese, o prasidėjus dvarų dalijimui, tėvas gavo žemės Tarpučių kaime, pasistatė čia namus ir su šeima persikėlė gyventi. Čia Juozas gyvena iki šiol. Šimtametis vardija, kad baigė keturis skyrius pradžios mokykloje bei priduria, kad „keturias klases išėjai ir turėjai būti mokytas“.
Kalbėdamas apie praeitį J. Tamošiūnas su siaubu prisimena karą.
„Toks baisiausias karo atsitikimas, kai sesers vyrą sviedinys užmušė. Čia stovėjo stuba, netoli buvo bunkeris. Užėjo šaudymas, atėjo sovietai, vokiečius jau varė už sienos, mes sulindę į bunkerį buvom. O švogeris buvo stubos gonkose. Sviedinys pramušė sieną. Kai pasibaigė mūšis, Leonas gulėjo nukritęs. Su tėte dar į virtuvę nunešėm, bet čia ir numirė... Nenoriu ir pasakot...“ – sako J. Tamošiūnas ir prisimena, kad grįžę iš evakuacijos žmonės rado sugriautus namus, išluptą iš namo medieną, mat iš jos kareiviai bunkerius statydavo.
„Visko buvo. Ir valgęs, ir nevalgęs buvau. Su tėte žemę dirbau. Tėtis numirė, tai likau toks gaspadorius. Turėjau penkias seseris. Užėjo kolchozai, griovė vienkiemius, kėlė į gyvenvietę žmones. Tokie dideli žmonių pergyvenimai buvo. Mes likom gyventi savo vietoje. O kai leido laisvai medžiagų nusipirkti, 1983 m. pats tvartą budavojau, valdžia davė kelią pasidaryti“, – kaip dabartinę sodybą tvarkėsi, prisimena šimtametis.
Juozas su sutuoktine Albina susilaukė trijų dukrų ir sūnaus. Sulaukė 8 anūkų, 14 proanūkių ir vieno proproanūkio. Sako, kad su žmona ir susipažino Putinų dvare rabaksuose.
„Ženijomės vasario 16-ąją. Man buvo 21-eri metai. Labai šalta žiema buvo, kad net ausis prišalau...“ – šypsosi jubiliatas.
Šimtametis pasakoja, kad kažkokių pomėgių neturėjęs, tačiau eidavo giedoti į šermenis: „Mes buvom kaimo giesmininkai. Kitą sykį per laidotuves giedoti eidavo kaimo vyrai. Būdavo, giedam iki paryčių.“
Dukra Lina sako, kad tėvas žiūri televizorių, ypač žinias. O palydėjęs į kiemą jubiliatas dar ir apie šalies vadovus, politiką padiskutuoja. Sako, ne visi teisingi buvo, yra ir apsimelavusių.
Paklaustas, kaip gyvena šiandien, nykštį į viršų rodo ir žvaliai atsako: „Nieko dirbti nereikia, tik valgyti ir gulėti. Tai kur geriau rasi?“
Guvus senolis dėkoja dukrai Linai bei visiems artimiesiems už rūpestį.
Paprašytas ko nors palinkėti ir laikraščio skaitytojams, nedvejodamas atsako: „Geriems žmonėms linkiu gyventi iki 100 metų, o blogiems – ir 50 per daug...“
Artūras iš Šakių:
