Bunikių 1-osios gyvenvietės Salos g. gyventojai (Kidulių sen.) skundžiasi, kad vandens problema jų gyvenvietėje sena ir sprendžiama tik pažadais, tad tikisi, jog klausimą pradėjus kelti viešumon bent jau atsiras aiškumo, ko jie gali ar negali tikėtis. Gyventojai sako, kad rūpesčių kelia ne tik tragiška vandens kokybė, bet ir itin prastas slėgis, vanduo kartais išvis dingta. Savivaldybė patikina, kad problema žinoma, tačiau sprendimai pačių gyventojų rankose, nors pagelbėti neatsisakoma ir svarstomi įvairūs galimi situacijos sprendimo scenarijai.
Problema sena: kokybė prasta, slėgio nėra
„Bunikių 1-osios gyvenvietės gyventojai jau ilgą laiką susiduria su vandens tiekimo problemomis, tačiau realių sprendimų taip ir nemato. Gyvenvietę anksčiau aprūpindavo bendras gręžinys, kuris šiuo metu yra ant išsekimo ribos. Vandens bokšte vanduo dažnai baiginėjasi, tai vandens arba išvis nebūna, arba bėga labai prasta srovele. Net ir tada, kai vandens minimaliai prisipildo, jo kokybė tragiška – vanduo itin kalkėtas, gadina buitinę techniką ir nėra tinkamas gerti“, – teigė vietinė gyventoja Gabija ir pasakojo, jog maisto ruošimui vandenį nuolat perka buteliais, tad susidaro ir nemaža finansinė našta.
Prie pokalbio prisijungęs Edvinas dėsto, kad kranus namuose keičia kas pusmetį, nes jie tiesiog nupūva. Būna, sako Gabija, kad, pradėjus plauti plaukus, vanduo tiesiog dingsta, tenka važiuoti maudytis ir pas tėvus, žiemą apskritai kurį laiką vandens nebuvo, nes „kažkas užšalo“, tad nepatogumų kyla nuolat.
Vandenvietė – it žeminė
Sunku patikėti ir vaizdu, ką žmonės vadina vandens bokštu, nes tiesiog laukuose pūpso žemių krūva, primenanti žeminę, o joje it bunkeryje ir yra vandenvietė. Tiesa, šiuo metu ji be stogo, apdangstyta plėvele ir plytgaliais, nes buvęs stogas įgriuvo.
„Va, čia elektra, čia siurblys“, – rodo Edvinas ir pasakoja, kad vandenvietę savanoriškai prižiūri kaimynas Petras, anksčiau prižiūrėjo kitas gyventojas, bet neapsikentė ir įsirengė savo gręžinį, tad ir nuo šių problemų atsiribojo. Gyventojai teigia tiesiog po kelis eurus susimetantys ant elektros, bet vėlgi – moka ne visi, tad leidžia suprasti, kad Petrui ši situacija kelia tik galvos skausmą ir papildomus rūpesčius, nes skaičiuoja, kad dar ir iš savų primokėti turi, būna, kad ir „be reikalo velnių gauna“.
„Dėl situacijos gyventojai kreipėsi į Kidulių seniūniją, tačiau atsakymo ar realių veiksmų nesulaukė. Taip pat buvo kreiptasi į Šakių rajono savivaldybę, iš kurios gauti tik bendro pobūdžio pažadai – informuota, kad gyvenvietė įtraukta į vandens infrastruktūros plėtros planą ir kad 2026m. biudžete planuojama numatyti lėšas naujam gręžiniui, tačiau tas pažadas taip ir liko pažadu“, – sako Gabija ir teigia tiesiog norinti aiškumo, nes laikas eina, o problemos spręsti niekas nenori, konkrečių atsakymų ar patarimų ji irgi pasigenda.
„Jei žinotume, kad tikrai nieko nedarys, gal savo kažką galvotume, o dabar... Iš pradžių dar atrašė iš Ūkio skyriaus, žadėjo“, – nusivylimo neslepia jauna moteris.
Be to, kiduliškiai teigia suprantantys, kad situacija galimai komplikuota, nes net neaišku, kam ta žemė, ant kurios įrengta vandenvietė, priklauso.
„Pasakojo, kad yra keturi savininkai, bet neaišku, nei kas, nei kaip...“ – teigia pašnekovai ir sako – jeigu būtų aiškumas, galbūt svarstytų dėti į šulinį hidroforą, nors irgi abejoja dėl vandens kokybės. Todėl labiausiai norėtų, kad viską perimtų „Šakių vandenys“ – jau geriau už vandenį mokėti brangiau, kaip priklauso, kad tik būtų kaip pas civilizuotus žmones.
Bendrovei nepriklauso, bet situaciją žino
Pasak UAB „Šakių vandenys“ direktoriaus Kęstučio Vilkausko, Bunikių vandenvietė „nėra viešojo vandens tiekėjo teritorija“, tačiau situacija puikiai žinoma, darbuotojai buvo nuvykę pasižiūrėti į vietą.
„Bet žinot, kai kraną atsisuka ir vanduo bėga, viskas gerai, bet rūpintis pačia infrastruktūra niekas nenori“, – sako K. Vilkauskas ir dėsto, kad pagelbėti bendrovė gali, neatsisako, tačiau procesai nėra paprasti, o tokių nugyventų vandenviečių rajone yra ir daugiau.
Anksčiau, kaip aiškina įmonės vadovas, perimti vandenvietes būdavo paprasčiau.
„Gyventojai kreipdavosi į savivaldybę, savivaldybė pavesdavo, nuvažiuodavai, pasižiūrėdavai, būdavo tarybos sprendimas, tada kreipiasi į Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą dėl licencijavimo ir viskas. O dabar viskas sugriežtinta, reikia, kad būtų teisiškai sutvarkyta, reikalinga infrastruktūra, sanitarinės apsaugos zonos ir pan.“, – dėsto K. Vilkauskas.
Jis sako, jog yra paskaičiuota, kad minėtoje vandenvietėje siurblio bei hidroforo talpos pakeitimas kainuotų apie 2 tūkst. eurų ir bent jau slėgio klausimas tikrai išsispręstų.
„Bet mes negalime investuoti ne į savo turtą“, – patikina pašnekovas.
Į svetimą turtą investuoti negali
Panašiai kalba ir rajono meras Raimondas Januševičius.
„Kiek žinau, ten yra 21 sodyba, septynios negyvenamos, vienas turi gręžinį, daugelis turi šulinius <...>. Bet esmė, kad mes į svetimą turtą negalime investuoti, nes sklypas nesuformuotas ir neįregistruotas, tad jie net neturėtų ką perduoti“, – sako meras ir pabrėžia, kad pirmiausiai vieningos pozicijos ir sąmoningumo turi prieiti ir patys gyventojai.
Galbūt, svarsto jis, gyventojai galėtų susidėti ir sumokėti už tai, ką paskaičiavę ir galėtų padaryti „Šakių vandenys“.
„O jeigu sutinka vienas ar du? Kitiems gal gerai, kaip yra, čia jau kita medalio pusė. Reikia sėsti į krūvą ir kalbėtis“, – teigia rajono vadovas ir svarsto dar vieną galimybę – galbūt suinteresuoti keli kaimynai galėtų daryti savo gręžinį, o savivaldybė parengtų tvarką ir kompensuotų dalį išlaidų, kaip yra su daline išlaidų kompensacija dėl individualių nuotekų valymo įrenginių. Bet tokia galimybė nebus nei šiandien, nei rytoj. Tiesa, ji, mero žodžiais, gana reali, nes vis tiek einama link to, kad pagal įstatymą po kelerių metų teks periminėti nugyventas vandenvietes, kurios tik papildoma našta ir nuostolis, tad alternatyva skatinti savo gręžinių įsirengimą ir dalinę kompensaciją už tai jam atrodo gana racionali.
„Bet reikia sėstis, tartis, pasižiūrėti ir kitų savivaldybių praktiką“, – teigia R. Januševičius.
Zigmas iš Plokščių:
