
Voverių tvenkinio pašonėje gėlių ūkį kuriantis Remis Lauris (anksčiau – Remigijus Laurinčikas) šiandien gyvenimą dalija tarp odontologo kabineto Kaune ir žiedų laukų Šakių rajone. Į mūsų kraštą jį atvedė ne giminės šaknys, o įsigyta sodyba, kurioje per kelerius metus išaugo beveik dviejų hektarų gėlių ūkis ir pradėjo pildytis sena svajonė.
Iš ryto baltas chalatas ir susikaupimo reikalaujantis odontologo darbas, vakare – darbiniai drabužiai ir žemėtos rankos. Būtent toks pastaruosius ketverius metus R. Laurio gyvenimo ritmas. Nors nemažai laiko praleidžia mūsų rajone, Šakių krašto žmogumi savęs, sako, vadinti negalėtų. Jis kilęs iš Pasvalio rajono, gyvena Kaune, tačiau būtent Voveriai tapo vieta, kurioje nuo vaikystės lydėjusi meilė augalams išaugo į skintų gėlių ūkį.
„Tiesiog nusipirkau sodybą, nes buvo labai graži vieta prie Voverių tvenkinio. Kadangi buvo žemės, kažkaip po truputį gavosi ir tas ūkis“, – paprastai kalba Remis ir priduria, kad tai nebuvo iki smulkmenų suplanuotas projektas. Greičiau tai buvo natūralus procesas, nes, atsiradus žemei, atsirado ir noras joje kapstytis, kažką auginti, kurti. Šiandien pagrindiniai ūkio herojai – bijūnai – jau skaičiuoja paskutines žydėjimo dienas, tačiau Remis su nekantrumu laukia vasaros pabaigos, kai laukus nuspalvins jo mėgstamiausios gėlės – jurginai.
Vedamas vaikystės prisiminimų
Nors prie gėlininkystės Remis sugrįžo jau suaugęs, pats ryšys su augalais atsirado dar vaikystėje. Jis sako, kad meilė turbūt užgimė nuo močiutės, kurią prisimena kaip entuziastingą gėlininkę, mėgusią ieškoti įdomesnių, retesnių augalų, o jo mama, beje, labiau puoselėjo tradicinį daržą ir gėlyną.
„Senelio ūkyje teko pažinti paprastus žemės darbus. Jie man niekada nebuvo svetimi“, – sako pašnekovas, gana anksti supratęs, kad už gražaus rezultato visada slypi kasdienis darbas ir kantrybė. Įdomu ir tai, kad pats Remis kadaise save įsivaizdavo visai ne odontologo kabinete, nes didžioji jo aistra buvo biologija, nuoširdžiai gilinosi į šį mokslą ir net svarstė tapti biologijos mokytoju. Vis dėlto gyvenimo aplinkybės pasuko kita kryptimi, nes, atėjus metui rinktis profesiją, jam svarbi tapo ir stabilumo pusė – taip atsirado odontologija. O augalai... jie niekur nedingo. Tik laukė savo laiko.
Ramybę padėjo atrasti žemė ir žiedai
Į gėlininkystę rimčiau Remis sugrįžo ištikus sudėtingesniam profesiniam etapui. Pašnekovas atviras – baigęs studijas jis visa galva nėrė į odontologo darbą, norėjo įsitvirtinti, daug išmokti, tobulėti. Tačiau intensyvus tempas, didelis krūvis ir nuolatinė atsakomybė ilgainiui atvedė iki perdegimo. Tuomet ir atsirado poreikis veiklai, kurioje nebūtų nuolatinės įtampos ir skubėjimo.
„Prisiminiau gėlininkystę ir pradėjau ją labiau puoselėti. Nuo tada startavo ir mano gėlių ūkis“, – prisimena Remis.
Nors iš šalies gali atrodyti, jog odontologija ir gėlių auginimas turi daug bendro – abiem reikia kruopštumo, kantrybės, dėmesio smulkmenoms. Tačiau pats Remis į tai žiūri kiek kitaip.
„Odontologijoje reikia daug pedantiškumo, o šis ūkyje kartais net trukdo. Norint pedantiškai prižiūrėti ūkį, nusvyra rankos, nes tai neįmanoma – visur neišravėsi, nenukirpsi, nenugenėsi taip tobulai, kaip norėtųsi“, – šypsosi jis.
Kol atrado dabartinę skintų gėlių ūkio kryptį, Remis ėjo bandymų keliu: augino tulpes, narcizus, lelijas, kardelius, saulėgrąžas, zinijas, išbandė puokščių kūrimą, renginių puošybą ir kitas su gėlėmis susijusias veiklas. Vis dėlto ilgainiui liko dvi gėlių rūšys – bijūnai bei jurginai, kuriose, kaip teigia pašnekovas, susijungia ir grožis, ir smalsumas kurti ateityje.
„Bijūnai žydi pavasarį, vasaros pradžioje, o jurginai pradeda vasaros pabaigoje, link rudens. Jie labai gerai išsidėlioja laike“, – pasirinkimą aiškina gėlių augintojas.
Jurginai Remį žavi spalvų ir formų įvairove bei tuo, jog rezultatą galima pamatyti gana greitai. Pasėjus sėklą, pirmojo žiedo galima sulaukti jau tais pačiais metais. Bijūnai diktuoja visai kitą istoriją. Jie, sako pašnekovas, moko laukti, nes nuo sėklos iki pirmojo žiedo gali praeiti ir penkeri metai. Remis prisipažįsta nesiekiąs turėti kuo didesnio veislių skaičiaus vien dėl kolekcijos dydžio. Jam įdomesni išskirtiniai augalai – tie, kurie nustebina spalva ar forma. O kai kurių veislių jam tenka ieškoti ir už Lietuvos ribų. Dėl jurginų su bendraminčiais teko keliauti į Švediją, kur augintojai ieško naujausių, dar mažai paplitusių veislių ir stovi eilėse lyg prie naujausio modelio „IPhone“.
Talkos suburia šeimą
Nors nuotraukose gėlių laukai atrodo labai romantiškai, už jų slypi daug paprasto ir nuoseklaus darbo: sodinimas, ravėjimas, kasimas, augalų priežiūra. Didžiąją dalį darbų Remis atlieka pats, tačiau sezono metu jam labai padeda šeima.
„Labai daug padeda mama. Ji ir pati atvažiuoja, ir net talkas suorganizuoja“, – sako jis ir priduria, kad jurginų sodinimas ar kasimas jau tapo net savotiška šeimos tradicija.
„Susirenkame, pasidarome talką, po to pavakarieniaujame, pavakarojame. Toks mažas giminės susitikimas būna“, – pasakoja Remis.
Ryšys pamažu mezgasi ir su Voverių bendruomene – kai gali, jis prisideda prie vietos švenčių papuošdamas jas savo užaugintais žiedais.
Svajonė – savas žiedas
Paklaustas apie ateities planus, Remis sako nesiekiantis kuo labiau išplėsti ūkio. Kur kas labiau jį domina selekcija ir mintis kada nors sukurti savą žiedą ir taip palikti bent mažą pėdsaką Lietuvos gėlininkystėje. Tačiau naujos veislės atsiradimas, kaip ir pati gėlių ūkio veikla, reikalauja laiko bei kantrybės.
„Pagrindinis dalykas, ko išmoko augalai, yra kantrybė. Dar išmoksti priimti gamtos poveikį, kad ir kas benutiktų... Vienais metais sausra, kitais per daug lietaus, trečiais – kruša. Tiesiog išmoksti lengviau priimti aplinkybes, kurios nuo tavęs nepriklauso“, – sako Remis.
Galbūt kada nors Voveriuose prasiskleis ir jo paties sukurtas žiedas – toks, kuriame bus sudėta ne tik selekcijos procese užauginta kantrybė, bet ir visa iki jo atvedusi kelionė: vaikystės daržai, odontologo darbo tempas, sodyba prie tvenkinio ir ilgos valandos gėlių laukuose. O kol kas kiekvienas sezonas primena tai, ko iš gamtos galime pasimokyti kiekvienas – kantriai auginti, stebėti ir priimti, kad gražiausiems dalykams, kaip ir žiedams, reikia savo laiko.
Zigmas iš Plokščių:






