Asta GVILDIENĖ

Atrodo, dar taip neseniai vyko rinkimai į savivaldybių tarybas, o prabėgo jau beveik visi metai. Kokie jie buvo tiek naujiems, tiek ilgamečiams tarybos nariams, stojusiems prie valdžios vairo? Ką jie mano apie šiandieninį žmonių gyvenimą ir savo pažadus rinkėjams? Apie tai kalbamės su pirmuoju ir kol kas vieninteliu savarankiškai savo kandidatūrą rinkimuose išsikėlusiu tarybos nariu, gelgaudiškiečiu Edmundu Rinkevičiumi.

Nuotr. Savarankiškai savo kandidatūrą rinkimuose išsikėlęs E.Rinkevičius mano, kad kiekvienas tarybos narys turi pats atsakyti už savo sprendimus, o ne slėptis už partijos nugaros.

Ko daugiau matote šiandieniniame gyvenime: pozityvumo, abejingumo, negatyvo?

Pozityvo šiandieniniame gyvenime turėtų būti gerokai daugiau. Pažiūrėkim, kiek yra abejingų. Kiek laukiančių, kol kažkas kažką atneš. Aišku, abejingumo neišvengsi. Bet turime stengtis susitvarkyti taip, kad būtų gera visiems gyventi. Racionalus protas ir tie dalykai, kurie užkoduoti mūsų genuose, neleidžia nei vienoje gyvenimo situacijoje pasielgti abejingai. Negalvoju, kad šiandien esamos situacijos negalėtume pakeisti. Jei nieko nedarysime, delsime – ji tik blogės. Jei netikėčiau šiandien tuo, ką darau, tuomet ir nedaryčiau.

  
Ar atėjus į tarybą nepasikeitė nuomonė apie jos darbą?

Nuomonė nepasikeitė. Aš ne naujokas taryboje. Dirbau joje ir anksčiau. Tačiau man tuomet visiškai nepriimtina buvo partijos, kuriai priklausiau, drausmė. Esu įsitikinęs, kad pirmiausiai mes esame žmonės su savo vardu ir pavarde, o partija yra antrinis dalykas. Aš iš dalies esu individualistas ir laikausi liberalių pažiūrų. Kūrybingi žmonės gali pakeisti tiek rajono, tiek valstybės situaciją, nesidangstydami už partijų, už pirmininkų. Jie turi prisiimti atsakomybę už kiekvieną savo sprendimą. Negalima slėptis už kitų nugarų ir sakyti, kad darau taip, kaip partija man liepė. Tarybos nariui - rinkėjas yra darbdavys, kuriam jis turi  atstovauti.

Kitas klausimas tarybos narių skaičius. Žmonių skaičius rajone sumažėjo, tai logiškai turėtų tiek pat sumažėti ir tarybos narių skaičius. Paskaičiavus visas proporcijas šiandien jų užtektų ir septynių.

Ar tikite, kad pranašaujama sunki ateinančių metų situacija gali pasikeisti?

Nuo pat pirmos atėjimo į tarybą dienos aš sakiau ir dabar sakau, kad mes negalim išlaidauti. Turim gyventi pagal savo kišenę. Ir tai, kad savivaldybė turi nedaug skolų yra privalumas. Tačiau geriau, kad būtų perviršis ir mes galėtume gyventi patys iš savęs. Piramidę turėtume apversti aukštyn kojomis - eiti nuo centralizacijos prie decentralizacijos. Daug lengviau priimti teisingą sprendimą, kai gali pats vietoje spręsti visus klausimus, darant įtaką finansams ir žmogiškiesiems ištekliams. Tuomet galėtume ne tik tvirčiau stovėti ant kojų ir būti ne tik savo krašto patriotais, bet ir tikraisiais šeimininkais.

Nors  šiandien rajono savivaldybės taryba ir administracija 70 ar net 90 proc. yra kitų valios vykdytojai, tačiau turėdami šiandieninę įstatyminę bazę, galėtume padaryti gerokai daugiau.

Ar sunku dirbti opozicijoje?

Dvidešimt tarybos narių sudaro poziciją. Šiandien opozicijoje yra penki tarybos nariai, tarp jų ir aš. Sarginio šuns buvimas, manau, valdžiai turėtų būti naudingas. Nes ir klausimus reikia detaliau paruošti, ir aiškinamuosius raštus reikia rašyti aiškesnius, ir sprendimų nepriiminėti taip, kaip kažkas liepė priimt. Opozicija stebi valdančiosios daugumos veiksmus. Tuos, kurie yra kritikuotini – kritikuoja. Šiandien, mano manymu, dar yra daug iracionalių sprendimų, kuriems neturėtų būti pritarta, bet jie priimami taryboje. Tačiau nereikia niekada pamiršti, kad pozicija visada turi galimybę tapti opozicija, o opozicija – pozicija.

Kaip galėtumėte įvertinti šių metų tarybos darbą?

Sakyčiau, metai nebuvo lengvi. Daug darbų padaryta, daug ir nepabaigta. Paruoštas rajono tarybos reglamentas, tačiau toks darbas su rinkėjais, koks ten užfiksuotas – dar niekada nebuvo dirbamas. Visi mano, kad padarysime vasario mėnesį ataskaitą ir to užteks. Tačiau rinko žmonės valdžią ne tik Šakiuose, bet ir Būbleliuose, ir Sudarge, ir Lukšiuose. Todėl norim to ar nenorim, ir tiems žmonėms turime atsiskaityti.
Bent tuo galime šiandien pasidžiaugti, kad valdžia Lietuvoje, skirtingai negu Rusijoje, yra ne nuo Dievo, o renkama žmonių. Tarybos narys negyvena kosmose, jis gyvena tarp savo rinkėjų. Aš džiaugiuosi, kad galiu susitikti su savo rinkėjais ir jų darbinėje aplinkoje, atsakyti į jų klausimus, bendrauti ne tik prieš rinkimus, bet ir po jų.

Prieš penkiasdešimt metų tarybų valdžia, o šiandien Europos Sąjunga mus mokė ir moko viena galvot, kita rašyt, o trečia daryt. Susitikę individualiai kalbame viena, per komitetus kita, o posėdžiuose trečia. Atvejis, kai sprendimas priimamas po trijų tarybos posėdžių, o galėjo būti priimtas pirmame – tai, ačiū Dievui, ištisas tarybos narių evoliucijos procesas nuo pirmuonio iki stuburinio.

Kaip pakomentuotumėte vis blogėjančią situaciją Lietuvoje?

O kada lietuviams buvo gerai? Per karą buvo labai blogai, po karo – blogai, tarybiniais metais – irgi blogai, o kai paskelbėm Lietuvos nepriklausomybę, atsigręžėm atgal į tų penkiasdešimties metų patirtį.  Mūsų visų tikslas turėtų būti ne įstojimas į Europos Sąjungą ar euro įvedimas, tačiau kad didžioji dauguma žmonių būtų patenkinta gyvenimu: galėtų sudurti galą su galu, turėtų darbą, nereikėtų emigruoti iš Lietuvos. Jei žmogus savo Tėvynėje negali pragyventi ir jaustis saugus visose srityse – tai reiškia, kad kažkas su mūsų santvarka ir mumis pačiais yra negerai.

Mes patys turime šią situaciją pakeisti visuose lygmenyse: švietime, socialinėje ir sveikatos apsaugoje, žiniasklaidoje, versle. Visur turi būti balansas – teisių ir pareigų balansas. Taip pat jei mes nesugebėsime subalansuoti savo išlaidų su pajamomis – tai mums patiems bus blogai, mūsų vaikams – labai blogai, o anūkams – ypač blogai. Ir turėsime tokią situaciją, kokią šiandien turi ispanai ar graikai. Tokia situacija jau tęsiasi dvidešimt metų, kai išlaidų turim daugiau nei pajamų, todėl šiandien turim tai ką turim – visi nepatenkinti.