Asta GVILDIENĖ

Kovo 16 dieną Šakių rajono apylinkės teismas paskelbė nuosprendį Skirmai Ripinskaitei dėl smurtavimo prieš savo mažametę dukrą. Ilgai slepiama tiesa pagaliau iškilo viešumon. Šiandien galime jau drąsiai teigti, kad Šakių evangelikų liuteronų kunigas, VšĮ Vaikų globos namų direktorius Virginijus Kelertas elgėsi teisingai paimdamas mergaitę iš girtaujančios šeimos, kad  teisėsaugos darbuotojai atliko savo pareigą ir, net iš visų pusių puolami, gynė šeimoje skriaudžiamą mažametę.

Įvykis, sudrumstęs visų ramybę

Istorija apie Vaikų globos namuose 2010 metais prieš Kalėdas pas seserį viešėjusią mažametę pateko į pirmuosius vietinės ir respublikinės spaudos puslapius, buvo parodyta per Lietuvos televiziją ir į įvykių sūkurį įtraukė daugybę žmonių. Mergaite, kurios šeimoje buvo girtaujama,  pasirūpinęs ir Vaikų globos namuose priglaudęs evangelikų liuteronų kunigas Virginijus Kelertas buvo apkaltintas savivaldžiavimu ir vaiko teisių bei interesų pažeidimu. Tačiau Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūra jo kaltės neįžvelgė, todėl pakartotiniai Vaiko teisių apsaugos kontrolierės skundai buvo atmesti, o ikiteisminė byla nutraukta.

Nutraukus ikiteisminį tyrimą, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė suabejojo Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų kompetencija ir savivaldybės administracijos direktoriui Juozui Puodžiukaičiui pasiūlė inicijuoti neeilinį Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbo organizavimo patikrinimą, atkreipiant dėmesį į skyriaus darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo poreikį, taip pat ir vyriausiosios specialistės Aldonos Varvarinienės tarnybinį patikrinimą dėl galimų jos kvalifikacijos trūkumų.  Tačiau dvi komisijos, tyrusios situaciją, konstatavo, kad darbas skyriuje organizuojamas pagal patvirtintas nuostatas bei pareigybines funkcijas, o A.Varvarinienė jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė.

 
Be to, reikia paminėti, kad tarnybinis patikrinimas tuomet buvo atliktas ir Šakių policijos komisariato darbuotojams, ikiteisminio tyrimo metu vežusiems mergaitę į apklausas. Tačiau po tyrimo jų veiksmuose jokių tarnybinių nusižengimų taip pat nebuvo rasta. Lietuvos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės Vidos Ramanauskienės, Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, jos patarėjos Eivilės Žemaitytės apsilankymas  Šakių apylinkės prokuratūroje su siūlymu stiprinti bendradarbiavimą taip pat dalinai buvo susijęs su ikiteisminiu tyrimu, kuriame buvo aiškinamasi, kaip vaiko teisių gynėjai nepastebėjo, jog Vaikų globos namuose viešėjusi mergaitė patiria smurtą šeimoje. Ši byla buvo pradėta nagrinėti kaimyniniame Jurbarko, o vėliau Kauno rajono apylinkės teismuose, kol galiausiai buvo perduota Šakių rajono apylinkės teismui.

Gynė ne vaiko interesus

Šiandien akivaizdu, kas buvo teisus, o kas ne. Pasak Šakių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Lino Frančiako, tai buvo precedento neturintis atvejis, kai Vaikų teisių apsaugos gynėjai gynė ne mažametės mergaitės interesus, o smurtaujančią ir girtaujančią jos mamą. „Galiu drąsiai pasakyti, kad institucijos, turinčios ginti vaikus, savo pareigų neatliko, turėjome neginčijamą informaciją, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus tuometinė vedėja Bronė Valaitienė konsultavo įtariamąją, todėl negalėjome daug bendradarbiauti su šia institucija, dėl ko vėliau ir buvome apkaltinti“, - teigė L.Frančiakas, manantis, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolierė taip pat buvo suklaidinta, gavusi melagingą informaciją apie situaciją S.Ripinskaitės šeimoje.

Kauno apygardos teismo teisėjas, nutaręs atmesti mažametės sesers Rasvitos skundą, nutartyje konstatavo, kad „surinkti duomenys kelia labai pagrįstų abejonių dėl B.Valaitienės, kaip Vaiko teisių skyriaus vedėjos, tinkamo pareigų atlikimo, tačiau padaryta žala nėra tokia didelė, kad būtų pagrindas padarytą veiklą pripažinti nusikaltimu, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę.“ Tačiau L.Frančiako manymu, jei nukentėjęs vaikas neatsiveria, vadinasi bijo ir nepasitiki Vaiko teisių gynimo tarnybų specialistais, vadinasi jam padaryta didelė žala.  

Šiandieninis nuosprendis įrodo, kad vaiko teisės buvo pažeistos ir jų neapgynė jas saugančių institucijų darbuotojai.  Tačiau teisingumas triumfavo. S. Ripinskaitė nubausta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant  vieneriems metams, įpareigojant per šį laikotarpį pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje. Taip pat be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau, kaip septynioms paroms, jeigu tai nesusiję su darbu.

Nukentėjusiosios atstovė A. Varvarinienė teigė, jog ji žinojo, kad šioje šeimoje pažeidinėjamos vaiko teisės, kad mergaitė iki vėlumos užsibūna pas draugus, nenorėdama grįžti namo, kuriuose buvo nuolat girtaujama. Tai akivaizdžiai rodė, kad šeimoje nebuvo nei meilės, nei šilumos, nei saugumo. Nenuostabu, kad dėl to mergaitė pati pradėjo šauktis pagalbos. Kai, pasak A.Varvarinienės, jos rankos buvo surištos, V.Kelertas ir mažametės vyresnioji sesuo Rasvita buvo pirmieji, kurie realiai atsiliepė į jos pagalbos šauksmą, paimdami iš tos aplinkos, kurioje ji buvo nesaugi.

„Duok Dieve, kad šiandien ta situacija pasikeistų, - kalbėjo Vaiko teisių apsaugos specialistė. - Juk smurtas ne tik mušimas, bet ir psichologinis poveikis: šaukimas, neišklausymas, neleidimas bendrauti su draugais, abejingumas. Juk svarbu ne bausmės dydis, bet savo klaidų suvokimas, ne klausimas, kas pasakė ir iš kur sužinojo, o savo elgesio su vaiku pakeitimas.“