Asta GVILDIENĖ

Visai neseniai sukako metai, kai savo veiklą pradėjo naujai išrinkta rajono savivaldybės taryba. Skaitytojų pageidavimu apie tai, kaip sekasi dirbti žmonėms, stojusiems prie valdžios vairo, kaip jie vertina kolegų ir savo darbo rezultatus, su kokiomis nuotaikomis žvelgia į šiandieninį gyvenimą jau kalbinome opozicijoje dirbančius tarybos narius. Šiandien apie tai diskutuojame su penktąją kadenciją taryboje dirbančiu Henriku Zaremba, kuris vieną kadenciją dirbo opozicijoje, o likusias keturias - pozicijoje.  

Nuotr. Jau penktąją kadenciją taryboje dirbantis H.Zaremba džiaugėsi, kad mūsų savivaldybėje  ne tik gerai atliekami ,,popieriniai“ darbai, bet ir sėkmingai vystoma ūkinė veikla.

Ar dirbant taryboje tiek kadencijų iš eilės nepasikeitė nuomonė apie jos darbą?

Taryba yra žmonių išrinktas valdymo organas ir kiekvienas tarybos narys turi dirbti taip, kad žmonės matytų jo darbą. Ji turėtų spręsti tokius klausimus, kurie ateityje žmonėms atneštų neginčijamą naudą. Man atrodo, kad ne tarybos narių reikalas komitetų ir tarybos posėdžiuose spręsti, kokiai bibliotekai paskirti gautas knygas, kokiai mokyklai paskirti kompiuterius ar nurašyti susidėvėjusį turtą. Tai puikiai galėtų atlikti ir savivaldybės administracijos direktorius. Manau, kad Vietos savivaldos įstatymą, pagal kurį savivaldybė organizuoja savo darbą, kūrė žmonės, smarkokai nutolę nuo praktikos, tarsi, sąmoningai trukdydami savivaldybei spręsti strateginius klausimus, atimdami iš jų laiką smulkmenoms.

 
Ar reikalinga tarybai opozicija? Kokia jūsų nuomonė apie pozicijoje ir opozicijoje dirbančių tarybos narių darbą?

Savivaldybės taryboje opozicija reikalinga ir būtina, jei opozicijoje dirbantys tarybos nariai dirba konstruktyviai, teikia alternatyvius sprendimų projektus, jų nuomone, naudingesnius rajono žmonėms, negu teikiami svarstymui. Norint paruošti alternatyvius sprendimų projektus, reikia labai daug dirbti, išnagrinėti ne tik įstatymus, bet ir daugelį poįstatyminių aktų. Kadangi tarybos nariai pirmiausiai turi atlikti savo tiesioginį darbą, todėl jiems gerai įsigilinti į visus teisės norminius aktus ir teikti argumentuotas išvadas paprasčiausiai pritrūksta laiko. Manau, kad dėl to ir dėl tam tikrų kitų motyvų, dabartinės savivaldybės tarybos kai kurie opozicijos nariai be jokios pozityvios argumentacijos stengiasi sutrukdyti paruoštam sprendimo projekto priėmimui. Keistai atrodo, kai opozicijos narys balsuoja ,,prieš“ vien dėl to, kad sprendimą paruošė ir jam pritaria tarybos dauguma. Tai tik žaidimai, o ne rimtas opozicijoje esančio tarybos nario darbas. Dabartinė savivaldybės taryboje susiformavusi opozicija kol kas to darbo, kokį turi dirbti tikra opozicija, dar neparodė.

Aš paprastai vadovaujuosi patarle ,,ir vienas lauke karys“. Bet tas karys turi būti gerai bei argumentuotai pasiruošęs ir, svarbiausia, jis turi ginti ne savo, bet visuomenės daugumos interesus. Manau, kad tokie kariai gali būti tiek pozicijoje, tiek ir opozicijoje. Tačiau būti vienu kariu yra labai pavojinga, nes nežinai kokį širšyną gali užkabinti.

Nemanau, kad nežymiai keičiantis gyventojų skaičiui, ypač žemdirbiškame rajone, turėtų kaitaliotis ir tarybos narių skaičius. Dabar esantis tarybos narių skaičius yra optimalus ir jo keisti nereikėtų. Jis leidžia konstruktyviai dirbti, tačiau dabartinė teisinė bazė, kai nagrinėjant taryboje svarbius žmonėms klausimus geriausiai juos išmanantys specialistai negali dalyvauti sprendimo priėmimo procedūrose, nes gali kilti interesų konfliktų, mano nuomone, prasilenkia su realybe ir tai kenkia priimamų sprendimų kokybei.

Ko daugiau matote šiandieniniame gyvenime: pozityvo, abejingumo, negatyvo?

Labai sunku pasakyti. Žiūrint į nykstantį kaimą, uždarinėjamas kaime esančias mokyklas, seniai ten neveikiančius buvusius vaikų darželius ir į ypač sparčiai mažėjantį gyventojų skaičių rajone – darosi liūdna. Kodėl taip įvyko, priežasčių yra labai daug ir įvairių. Tai labai sudėtingas ir daug išsamios analizės reikalaujantis klausimas, kurį, manau, išnagrinės ir visuomenei pateiks istorikai ar kitų sričių specialistai. Tačiau žiūrint iš kitos pusės, matosi ir nemažai pozityvumo. Mane džiugina išlikusių žemės ūkio bendrovių ir pavienių ūkininkų pasiekiami labai aukšti rezultatai, bendruomenių kūrimasis ir kultūrinės veiklos puoselėjimas, sportininkų pasiekimai ir t. t. Jaučiasi pastovus abejingumo ir negatyvo mažėjimas, kuris laikui bėgant, manau, visiškai išnyks. Tik man atrodo, kad šis pereinamasis laikotarpis iš visuomeninio (kolektyvinio) ūkio į privatų per daug ilgai užsitęsė ir, kaip nebūtų gaila, prie to daugiausiai  prisidėjo nevykusiai paruošta teisinė bazė. Tai rodo ir kai kurių kitų valstybių, buvusių tokioje pačioje padėtyje, pasiekimai.

Žinoma, kad į rytojų žiūriu su dideliu optimizmu ir tikiu, kad labai greitai ateis toks laikas, kai valdžia atsidurs protingų žmonių rankose ir bus priimta tokia įstatyminė bazė, kuri netrukdys, bet skatins žmonių kūrybinę iniciatyvą, sudarys sąlygas jiems dirbti ir pasiekti geresnių rezultatų.

Kiekvienam gyvenimo laikotarpiui skirtingi buvo ir mano gyvenimo kredo. Pavyzdžiui, tuo laikotarpiu, kai nuo mano iniciatyvos priklausė daugelio rajono žmonių gerovė, mėgdavau sakyti: ,,Gailiuosi ne to, ką padariau, o to, ko nepadariau“ arba ,,Nėra padėties be išeities“. Vėlesniu laikotarpiu, kai jau buvau tik rajono tarybos nariu ir nemažai rodydavau asmeninių iniciatyvų sprendžiant įvairius klausimus, dėl ko vis užkliūdavau rajoninei spaudai, kurie mano adresu negailėdavo karčių žodžių, savęs nuraminimui sakydavau: ,,Jei tau spiria į užpakalį, vadinasi, esi priekyje“ arba ,,Šuns darbas loti, o arklio važiuoti“. Dabartiniu metu pagrindiniu savo gyvenimo kredo laikau ,,Džiaukis kiekviena diena“ ir vis dar nepamirštu posakio ,,Netikėk, kad rami banga negili“.

Manau, kad rajono taryba praėjusiais metais padarė tiek, kiek reikėjo ir tiek, kiek galėjo. Naujieji tarybos nariai labai greitai perprato tarybos darbą  ir nemažai prisidėjo prie jos sėkmingos veiklos. Vien tai, kad mažėjant biudžeto apimčiai, vis dar pakankamai sėkmingai vykdomi švietimo, kultūros ir kitų objektų renovacijos darbai, rajono savivaldybė yra viena iš mažiausiai įsiskolinusių savivaldybių respublikoje parodo, kad čia ne tik gerai atliekami ,,popieriniai“ darbai, bet ir sėkmingai vystoma ūkinė veikla.