Gintarė MARTINAITIENĖ

Nuo 2006 metų brandinta idėja pagaliau virto realiu tvariniu. Jau praėjo mėnuo, kai į Gelgaudiškio specialiosios mokyklos Neįgaliųjų dienos užimtumo centrą sugužėjo pirmieji lankytojai, o penktadienį jis buvo atidarytas ir oficialiai.

Nuotr. Centro lankytojais rūpinsis socialinė darbuotoja O. Ignatavičiūtė (kairėje) ir jos padėjėjos A. Pocevičiūtė ir R. Sebestijonienė, besidžiaugiančios centro įkurtuvėmis.

Mokyklos direktorė Birutė Navikienė atidarymo iškilmėse neslėpė džiaugsmo, kad ilgai brandinta idėja pagaliau virto realybe. „Tai lyg mūsų vaikas“, - džiaugėsi ji, prisimindama, kaip vis sulaukdavo tiek būsimų centro lankytojų, tiek jų tėvelių klausimų, kada gi pagaliau tas centras atsidarys ir ar išvis kada nors pradės savo veiklą. Pradėjo, nes jaučiamas palaikymas ir poreikis įkvėpė dirbti ir siekti užsibrėžtų tikslų. „Anksčiau to padaryti nelabai ir ėjo, nes tik 2010 metų liepą specialioji mokykla perėjo savivaldybės atsakomybėn“, - prisiminė rajono meras Juozas Bertašius.

 
Nors dar praėjo tik mėnuo, tačiau 14 centrą lankančių neįgaliųjų jau spėjo apsiprasti su aplinka, susidraugauti, sukurti ne vieną dėmesį traukiantį darbelį. Tėvai džiaugėsi pajutę itin teigiamus savo atžalų pasikeitimus – daugelis tapo drausmingesni, savarankiškesni, ramesni, nes čia „iškrauna“ susikaupusią energiją, o ir tėvai ilgesniam laikui gali ištrūkti iš namų, nes jų vaikais rūpinasi centre dirbančios specialistės. Tai socialinė darbuotoja Oksana Ignatavičiūtė, jos padėjėjos Rasa Sebestijonienė ir Agnė Pocevičiūtė. Neįgalieji čia ne tik lavina kūrybinius gebėjimus, bet ir lanko masažus, kūno kultūros pamokėlės. Tuo rūpinasi Zena Venskūnienė, Lionė Gabartienė, Sidona Mikštienė. Tėvų vardu sveikinimo žodį tarusi Vidutė Čebanauskienė juokavo, kad kai jos sūnų Rolandą „pačiupinėja“ Sidona, iškart pasijaučia – grįžęs namo griūva į lovą, nors įprastai išsiskiria daug didesniu aktyvumu. Tėvams nereikia rūpintis ir vaikų atvežimu į centrą, nes ne vietiniai lankytojai surenkami iš Briedžių, Lukšių, Šakių ir po užsiėmimų vėl parvežami atgal. „To, kas dėjosi pirmąją dieną sporto salėje nėjo nusakyti žodžiais. Aš tik fotografavau, bet buvo toks dvasinis komfortas, kad ašaros byrėjo“, - prisimindama įspūdžius ir emocijas pasakojo B. Navikienė.

Centro lankytojai yra neįgalūs suaugę žmonės, reikalaujantys išskirtinio dėmesio ir rūpesčio. Socialinė darbuotoja O. Ignatavičiūtė pasakojo, kad tik pradėjus dirbti jai buvo šokas ir klausimas, kaip pavyks susitvarkyti. „Praėjo mėnuo ir džiaugiuosi, kad mes tiek pasiekėme. Aišku, reikia išmokti ir girdėti, ir negirdėti, ir nusileisti iki jų lygio, tačiau toks ir yra mūsų darbas. Jie labai noriai viską daro, niekuomet neišgirdome, kad kažko nenori, kad nusibodo“, - džiaugėsi jauna specialistė, centro auklėtinius vadinanti mažybiniais vardais ir vis prie savęs priglausdama tai vieną, tai kitą. Galbūt todėl lankytojai čia ir jaučiasi lyg antruose namuose, kuriuose jie apgaubiami rūpesčiu, dėmesiu ir meile, ne vienas iš čia net išvažiuoti nenori. „Buvo atvejis, kai sakė nevažiuos namo - atsigulė ant lovos ir viskas. Ir batus, ir rūbus slėpė, kad tik niekur eiti nereikėtų“, - prisiminė O. Ignatavičiūtė.

Patalpas šventinęs Gelgaudiškio klebonas Alfredas Nėnius džiaugėsi, jog šiais skubėjimo laikais neįgalieji turi galimybę gauti kvalifikuotą pagalbą. Dvasininkas atkreipė dėmesį, kad riba tarp sveikatos ir negalios yra labai trapi ir bet kuris galime atsidurti neįgaliojo vietoje. A. Nėnius kalbėjo, kad šie žmonės į žemę siųsti tam, kad per juos galėtume vykdyti gerus darbus, jiems padėtume ir galiausiai būtume išganyti.

Kai kam kyla klausimas, ar rajonui reikalingi du Neįgaliųjų dienos užimtumo centrai, nes vienas veikia Šakiuose, prie Vaikų globos namų. Tačiau atidarymo iškilmių metu Gelgaudiškyje buvo kalbama, kad tai tik į naudą, nes lankytojai gali rinktis, kur jiems patogiau, priimtiniau. Be to, Gelgaudiškyje daugiau vietos ir didžioji dalis lankytojų turi stipresnę negalią. „Yra aplinkinių rajonų, kuriuose nėra nė vieno centro arba tik vienas, o mes jau turime du ir lenkiame daugelį“, - džiaugėsi Socialinės paramos skyriaus vedėja Leonora Pocevičiūtė. Ji teigė, kad šis centras tik pradžių pradžia, suteiksianti garantą ir specialiajai mokyklai išlikti nelengvais pertvarkų laikais. Be to, ateityje planuoja gerokai plėsti paslaugų asortimentą.