Gintarė MARTINAITIENĖ

Šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė Motinos dienos proga praėjusią savaitę apdovanojo 46 daugiavaikes motinas, išauginusias ir išauklėjusias daugiau nei septynis vaikus. Tarp Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu pagerbtųjų ir mūsų rajono gyventoja Ona Šventikauskienė. Nors gyvenimas moters nelepino ir užauginti tiek vaikų nebuvo lengva, ji paaiškino, kad tiesiog tokie laikai buvo. Dabar Ona net neįsivaizduoja, kad būtų galėjusi gyventi kitaip...

Nuotr. Septynis vaikus užauginusiai bizieriškei svarbiausia ramybė, o ne skirtas apdovanojimas.

Buvo nelengva...

„Oi tikrai nebuvo lengva, ką ir norėt. Vyras mirė, kai vyriausiam sūnui buvo 14, o mažiausia dar nė gimusi nebuvo. Dieną palaidojom vyrą, o vakare Zypliuose gimė mergaitė“, - prisiminimais dalijosi Bizierių kaime, Šakių rajone, gyvenanti O. Šventikauskienė, kuri užaugino septynis vaikus. Nelengva jaunai moteriai buvo ne tik todėl, kad anksti liko našle, bet ir todėl, kad tekėjo per prievartą, savo vyro nemylėjo ir nesugebėjo pamilti.„Ką darysi, sunku, bet tokie laikai buvo. Mama mane į visa tai įtraukė, o dar buvau mergos mergaitė, tai apie tokius sakydavo, kad niekam tikę. Į balą puolęs, sausas nekelsi“, - tikino pašnekovė, tai po vieno, tai po kito klausimo vis nuklysdama į prisiminimus ir apmąstymus. Pasirodo, 25-eriais metais vyresnis Onos vyras Pranas pirmiausiai gyveno su jos mama Antanina, o vėliau susidomėjo ja. „Jis sėdėjo kalėjime, nes ten pateko už dviejų litų monetų padirbinėjimą. Žmona jo nelaukė, tai susidėjo su mano mama, o paskui manimi susidomėjo. Aš buvau tokia paklusni, nuolanki, todėl labai jam patikau“, - gyvenimo istoriją pasakojo O. Šventikauskienė. Nors iš pradžių jos mama šiems santykiams bandė priešintis, Pranui pareiškus, kad jei Onutė už jo neis, tai jam nė jos nereiks, motina persigalvojo. Ona su Pranu susirašė eidama 19 metus, jos sutuoktiniui tuomet buvo 44-eri. Santuokoje jie išgyveno 12 metų. Pranas mirė staiga, eidamas 56 metus – širdis sustojo einant iš darbo.

 
Vaikus augino su mama

Taigi po vyro mirties, mamai padedant, O. Šventikauskienė užaugino du sūnus - Joną ir Juozą bei penkias dukras – Sauleną, Albiną, Janiną, Onutę ir Danutę. Tiesa, jauniausioji dukra jau iškeliavusi Anapilin, vyriausias sūnus, kuriam dabar 70 metų, gyvena Maskvoje, su kitu sūnumi bendravimas nutrūkęs, tad artimesnius santykius mama palaiko su keturiomis dukromis. Kitais metais devyniasdešimtmetį švęsianti Ona ne tik daugiavaikė mama, bet ir daugiavaikė močiutė bei promočiutė. Ji turi 19 anūkų ir 39 proanūkius. Nors visos dukros gyvena ne Šakių rajone, Ona nesiskundžia jų dėmesiu. Kai gali atvažiuoja, aplanko, padeda apsitvarkyti. Jei negali atvykti, tiesiog paskambina, pasiteirauja. Be to, kartkartėmis ją aplanko ir anūkai su šeimomis. Dažnai senolei talkina ir kaimynai.

Tad ar griežtai savo vaikus daugiavaikė mama auklėjo? „Kai neklausydavo, įsukdavau į ausį, sūnui ir beržinės košės įkrėtusi esu. Vaikas gali neklausyt šuns lojimo, blogų draugų, bet tėvų turi klausyt“, - sakė septynis vaikus užauginusi bizieriškė. Ji mano, jog jei vaikas nepatirs vargo, geras žmogus irgi neužaugs. „Dabartinė jaunuomenė visko pertekusi. Jie nežino vargo, o tik nori, kad iš dangaus viskas kristų“, - mintimis dalijosi senolė.

O. Šventikauskienė gyvena viena ir nelabai įsivaizduoja, kad aplink ją kas nors zuiti galėtų. „Man labai reikia ramybės. Pas nieką nenorėčiau būt, tai ir gyvent norėčiau tol, kol pati savimi galėsiu rūpintis“, - sakė pašnekovė, mananti, kad seną žmogų karšinti, tai neduok, Dieve. Juk daugelis yra kaprizingi, priekabūs. Nors savęs tokia nelaiko, Ona pripažino, kad taikytis nelabai prie ko norėtų, nes visą gyvenimą buvo linkusi nutylėti nuoskaudas, tad nors senatvėje nori džiaugtis užtarnauta ramybe. „Nedrįstu bile ką pasakyt. Tokia jau aš. Jei kada kas nepatikdavo, nesikeikdavau, nesiveldavau į ginčus, o nutylėdavau, tik jokio reikalo su tuo žmogum neturėdavau ir viskas“, - gyvenimiška patirtimi dalijosi bizieriškė.

Ona niekada nebijojo darbo - daugiau nei 20 metų dirbo fermose, melžė karves, rovė linus, kitus darbus dirbo. „Iš pradžių fermose mama dirbo, bet ji tokia priešiška buvo, tai paskui mane priėmė, o ji vaikus augino“, - prisiminimais dalijosi moteris. Ji ir dabar neįsivaizduoja, kad galėtų gyventi mieste, kaip tikino, šuns būdoj, tarp mūrinių sienų, liftų... Čia, kaime, dar pati iš palengvo ir lysvę susikasa, ir žirnių ar kitų daržovių užsiaugina. „Labiausiai tai pasigendu naminės duonos, o šiaip man patinka paprastas maistas - kopūstai, krienai, o česnakų, majonezo ir pomidorų išvis negaliu pakęst“, - pasakojo Ona.

Apdovanojimo lauks namuose

Pasikalbėjus apie sunkų gyvenimą ir nelengvą dalią teiraujuosi, kaip ji jaučiasi, sulaukusi šalies Prezidentės Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalio. „Nei džiaugiuosi, nei nesidžiaugiu“, - sako išskirtinės pagarbos sulaukusi rajono gyventoja. Tiesa, į apdovanojimų ceremoniją senolė važiuoti atsisakė, nes mano, jog tokioms kelionėms jau sveikata ne ta. Apdovanojimą sako jai žadėję į namus atvežti. Be to, ir seniau ji yra pelniusi tai vienokius tai kitokius medalius už gausią šeimą, todėl dabar nelinkusi to sureikšminti. Juk ne dėl medalių ar apdovanojimų gyveno.