Politinės partijos mažai kuo skiriasi nuo eilinių paslaugų tiekėjų – jos žada teikti tik tas paslaugas, kurių nori rinkėjai. Ateinantys rinkimai iš ankstesnių buvusių išsiskiria dvejais “madingais” pažadais: minimalios algos ir vidutinio darbo užmokesčio didinimais. Šios politinės paslaugos pageidauja daugelis rinkėjų, dėl to ir nemaža dalis partijų įtraukia šiuos pažadus į savo politines programas. Tačiau čia iškyla poreikis išsiskirti iš konkuruojančių grupių. Šiam tikslui pasiekti siūloma ne adekvačiai ir argumentuotai padidinti minimalią algą, o didinti ją tuoj pat ir iki beprotiškai aukšto lygio.

Daugelyje apklausų pirmaujanti Darbo partija prioritetiniu programos tikslu nurodo minimalios mėnesinės algos didinimą iki 1509 litų per mėnesį jau 2013m. pabaigoje. Rūpinimasis mažiausias pajamas gaunančiais dirbančiaisiais yra svarbi ir aktuali dilema. Tačiau pernelyg pakėlus minimalaus darbo užmokesčio kartelę, galimai išsipildytų scenarijus, dėl kurio 200 tūkst.(arba pagal paskutinius duomenis 10,16%) bedarbių naujos darbo vietos nebebus kuriamos. Dar sunkiau išvengti infliacijos pavojaus. Nepadidėjus darbo našumui, o darbo užmokesčiui staiga išaugus, perkamoji galia atsižvelgiant į didėjančią infliaciją gali nė neišaugti. Tokia sistema, kuri dirbtinai per aukštai pakelia atlyginimą gali veikti tik trumpą laiką. Galima prisiminti tą pačią Graikijos patirtį.

 
Antra didžioji reforma yra siekis įvesti progresinių mokesčių sistemą(mokesčių dydis proporcingai auga esant didesniam mėnesiniui užmokesčiui). Rodos, ši situacija pagerintų blogiausioje situacijoje esančiųjų padėtį ir padidintų socialinį teisingumą. Tačiau progresinių mokesčių atgarsis visų pirma smogtų kvalifikuotai darbo jėgai, o kartu ir verslui. Brangi kvalifikuota darbo jėga neparanki užsienio investicijoms ir naujų darbo vietų kūrimui. Dėl to Darbo partijos tikslas trečiaisiais kadencijos metais pažaboti nedarbo problemą yra abejotinas. Ypač atsižvelgiant į faktą, jog didesnė dalis nedirbančiųjų yra atsiradus dėl struktūrinio ir ilgalaikio nedarbo, kuris turi maža tiesioginio ryšio su mokestine sistema.

Tradiciškai aktualiomis temomis išlieka mokesčių mažinimas tiek smulkiajam verslui, tiek fiziniams asmenims bei senatvės pensijų ir kitų socialinių išmokų didinimas.Šis kompeksinis „patobulinimas” suponuoja klausimą, kiek yra realu sumažinus pajamas valstybei, tuo pačiu metu padidinti išlaidas socialinėms reikmėms. Valstybės biudžeto balansavimas jau dabar yra deficitinis. Didelė našta dėl daugiabučių renovacijos, suskystintų dujų terminalo nuomos bei atominės elektrinės statymo dar ilgai slėgs valstybinį biudžetą. Negano to, „darbiečiai” paskutiniais kadencijos metais turi planą, kaip išbristi iš neigiamo biudžeto balanso. Šaunu!

Visgi vidutinis rinkėjas idealiu atveju perskaitys kelis straipsnius (o greičiau tik jų antraštes), vieną ar kelis vakarus pažiūrės politinių debatų laidas ir jau bus tvirtas dėl savo nuomonės ateinančiuose rinkimuose. Politinio elito pažaduose elementaraus nenuoseklumo esama ir Vakarų Europoje ar JAV. Ir ten eiliniai rinkėjai nelinkę nagrinėti ar bent kiek atidžiau įsigilinti į rinkimines partijų programas. Kadangi kolkas nieko geresnio už demokratiškus liaudies rinkimus sugalvoti nepavyks, patartina nusistatyti tikroviškus lūkesčius ir nepuoselėti tuščių vilčių apie ateisiančią „naują politikų kartą” ir jų atsakingus rinkimų pažadus.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas