Jau eina antri metai, kai dirba naujai išrinkta rajono savivaldybės taryba. Skaitytojų pageidavimu apie tai, kaip sekasi dirbti žmonėms, stojusiems prie valdžios vairo, kaip jie vertina kolegų ir savo darbo rezultatus, su kokiomis nuotaikomis žvelgia į kasdieninį gyvenimą, šiandien kalbamės su pirmąją kadenciją taryboje dirbančiu Valdu Stankūnu.
Nuotr. V.Stankūnas piktinosi betvarke šalies sveikatos ir švietimo srityse, retoriškai klausdamas, ar tikrai gydymas ir mokslas Lietuvoje yra nemokami?
Ar dirbant taryboje tiek metų nepasikeitė nuomonė apie jos darbą?
Ar reikalinga tarybai opozicija? Kokia jūsų nuomonė apie pozicijoje ir opozicijoje dirbančių tarybos narių darbą?
Sakyčiau, opozicija reikalinga. Ji yra ir visada buvo. Jei jos nebūtų – užmigtume ant laurų. Kai opozicija smigteli, aišku, teisingai smigteli, priverčia dar labiau pasitempti, dar atidžiau pažvelgti į vieną ar kitą sprendžiamą klausimą. Tie, kas dirba opozicijoje, nėra priešai. Aš nieko neišskiriu. Toleruoju visų nuomonę.
Ar čia galioja patarlė: „Vienas lauke ne karys“?
Aišku, galioja. Manau, tik iš visų tarybos narių minčių kyla geriausi sprendimai. Vienas nepapūsi prieš vėją. Tai akivaizdu. Mes stiprūs, kai esame kartu, o ne po vieną.
Ar reikėtų mažinti tarybos narių skaičių, sumažėjus gyventojų skaičiui rajone?
Žmonių skaičius rajone mažėja, bet problemų daugėja. Nemanau, kad dar sumažėjus gyventojų skaičiui, gali užtekti tik penkių tarybos narių. Šiuo metu taryboje yra 25 nariai. Manau, tai optimalus skaičius sprendimų priėmimui. Aišku, jei Vyriausybė nuspręstų sumažinti ir mūsų rajono taryboje liktų dviem ar trim žmonėmis mažiau – tragedijos nebūtų.
Ar tikite, kad vis sunkėjantį žmonių pragyvenimo lygį galima pakeisti? Kaip?
Manau, kad rajono taryba to pati viena neišspręs. Tiesiog neįmanoma, to padaryti. Tai Lietuvos vyriausybės ir Seimo narių rankose. Kaimas nemato to, kad vyksta didmiesčiuose. Atotrūkis tarp miesto ir kaimo labai didelis. Į rajonus ateina tik trupiniai, o didžiosios lėšos nusėda Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose.
Ko daugiau matote šiandieniniame gyvenime: pozityvo, abejingumo, negatyvo?
Gyvenime yra visko. Tačiau, kai pasikalbi su žmonėmis, daugiausiai matai abejingumą. Žmonės jau niekuo nebetiki. Jei už minimalią algą, žmonės gali nusipirkti tik 200 litrų degalų per mėnesį, tai kuo gali tikėti? Kaip išgyventi? Sako išvažiuoja lietuviai į užsienį, nes Lietuvos nemyli. Nesąmonė. Išvažiuoja todėl, kad čia tik egzistuoja. Tai kam dirbti už grašius, jei gali normaliai gyventi. Tai kas, kad ne savo gimtojoj šaly. Yra žmonių, kurie po 5 – 6 metų sugrįžta, nusiperka Lietuvoje namus, pradeda savo verslą ir gyvena. Nors deklaruojama, kad gydymas ir mokslas Lietuvoje nemokamas, tačiau tai netiesa. Pats vaikus į mokslus leidau ir žinau, kiek man kainavo. Pirmiausiai turim susitvarkyti šiose srityse, o po to svaičioti apie nemokamą gydymą ir mokslą.
Ar į rytojų žiūrite su optimizmu? Koks jūsų gyvenimo kredo?
Be abejo. Tas mane ir gelbsti. Į rytojų žiūriu tik su optimizmu. Galbūt seniai manęs čia nebūtų, jei būčiau pesimistas. Neturiu pilių, brangių mašinų, išsilaikau iš savo verslo ir tuo džiaugiuosi. Mano gyvenimo kredo: „Nenuleisk rankų, jei kas nors nesiseka, eik į priekį ir nesidairyk atgal...“
Kaip įvertintumėte praėjusių metų tarybos darbą?
To daryti nenorėčiau. Kaip savo darbą pats gali vertinti? Tegul tarybos veiklą įvertina rinkėjai. Jiems iš šalies geriau matyti. Būtų nekuklu save girti ar kaip kitaip vertinti. Tik tiek galiu pasakyti, kad dirbdamas taryboje ėmiausi daugiau visuomeninių iniciatyvų. Viena iš jų – sutvarkyti senąsias Šakių kapines. Jei nedirbčiau taryboje, vargu, ar būčiau to ėmęsis. Labai norisi visus darbus pabaigti iki lapkričio 1 dienos. Tačiau, nesuprantu, ar žmonės neskaito laikraščių, ar jiems tai nerūpi, daugiau aukoja įmonės negu fiziniai asmenys, kurių artimieji palaidoti šiose kapinėse. Niekas neprašo daug, tegul po truputį aukoja. Bet litas prie lito ir surinksime reikiamą pinigų sumą.