Sima KAZARIAN

„Rūtų darželiai“ taip daug kas vadina kapus, turėdami galvoje šiuolaikinius jų tvarkymo standartus. Prieš Vėlines kapinės primena ne amžinojo poilsio vietą, o šurmuliuojantį turgų, kuriame mirga marga tikros ir dirbtinės gėlės, krepšiais nešami lapai, grėbliais šukuojama žemė.

Nuotr. Senovėje manyta, kad nedera be reikalo liestis prie kapo. Šiandien atvirkščiai – stengiamės, kad būtų kuo mažiau apleistų kapų.

Tvarkyti kapus yra pareiga, kuri kainuoja ir nervų ir pinigų, o verslininkai skaičiuoja gražų pelną. Jei atidžiau pasižvalgytume, senuose savo tėvų ir senelių albumuose pamatytume, kad iki sovietmečio kapai atrodė visiškai kitaip. Tiesą sakant – visai nepuošniai.

Pagoniškas, senoviškas, net smetoniškas kapas – tikras šiuolaikinio kapų blizgintojo pomirtinis košmaras: pilka žemė, apaugusi žole, rudeniniai lapai, kuklus medinis kryželis, galbūt šakelė kaimiškų gėlių. Didžiausia nepagarba mirusiam?

 
Kaip pasakoja Zanavykų muziejaus etnologė Rima Vasaitienė, kapus mūsų protėviai vengdavo tvarkyti: „Esu girdėjusi ekspedicijų metu ir kai kurie rašytiniai šaltiniai teigia, kad senais laikais kapų niekas netvarkydavo, sakydavo, kad, jei palaidojai žmogų, tai lai jis ilsisi ramybėje ir tegul jam niekas netrukdo. Nebuvo tokios mados liesti kapą, buvo laikomasi pagarbaus atstumo.“

Gėlių taip pat beveik nenešdavo. „Išskyrus tiems, kurie mirdavo labai jauni. Jaunos merginos būdavo aprengiamos baltomis suknelėmis ir ant jų kapų dėdavo rūtas. Išėjusieji pagerbiami darželiuose skintais, to sezono metu užaugusiais žiedais“,- pasakoja R. Vasaitienė.

Šiuolaikiniai ir praeities kapai atspindi du visiškai skirtingus požiūrius. Jei dabar pamatome apleistą kapą – traktuojame tai kaip didžiausią nepagarbą numirusiajam. Ankščiau tai buvo priimta ir šventvagyste būtų laikytas toks ramybės drumstimas smaigstant į šventą kapų žemę rėkiančių spalvų dirbtines gėles, laipiojant ant kapo, stengiantis išpešti kiekvieną žolę.

Dabartinės kapų puošybos tradicijos mus pasiekė sovietiniais laikais: imta vilkti didžiulius vainikus (jie jau beveik atgyveno), krepšelius ir rankioti kiekvieną nukritusį lapą. Tai tęsiasi ir šiandien.

Sunkūs antkapiai taip pat yra niūrus išradimas ir tikrai ne pats racionaliausias. Daugelis stato juos net nesusimąstydami, kad tai ganėtinai nepraktiškas ir neekologiškas požiūris.

Ankščiau statyti mediniai kryželiai. Jie supūdavo, o po tiek metų jau būdavo galima kitą žmogų laidoti į šią vietą. Taigi kaimo kapinaitės būdavo nedidelės, jos nesiplėsdavo tokiais mastais kaip dabar.

„Medinis kryželis neslėgė mirusiųjų, o dabar - didžiuliai paminklai, mūriniai, marmuriniai, akmeniniai antkapiai... - net ir mirus neįmanoma atsikratyti žemiškos naštos“,- svarsto Zanavykų muziejaus entnologė.

Ankščiau per Vėlines kapinėse būdavo kūrenami laužai iš senų medinių kryžių. Žmonės tikėjo, kad tai, kas deginama, virsta šiluma ir šviesa.

Tik nuo XIX a. pabaigos imtos deginti žvakės. „Jos kitokios buvo - prie mirusiųjų dėdavo graudulines žvakes - susuktas į ritinį, panašias į gyvatę, nes pagal baltiškąjį tikėjimą tiek žaltys, tiek gyvatė - gyvybės simbolis. Mirtis - tai perėjimas į kitą pasaulį - naujo gyvenimo anapus pradžia“,- pasakojo R. Vasaitienė.