Sima KAZARIAN

Ieškant žmonių, su meile atliekančių savo darbą, nereikia toli važiuoti. Pavyzdžiui, už 364 litus per mėnesį Kaimelio kapinėse kruopščiai atlieka savo darbą ne tik čia sargaujanti Anelė Žemaitienė, esant reikalui padeda ir visa jos šeimyna.

Nuotr. „Ar tai čia tiems liktorėliams vieta?“ - klausia kapų sarge dirbanti Anelė Žemaitienė. Apie žmonių įpročius šiukšlinti ji gali pasakoti daug.

Išgirdome, kad Kidulių seniūnijoje, Kaimelio kapinių sargė ir jos vyras niekieno neprašomi išrūšiuoja kapinių atliekas. Tačiau tik atvykus ir pasidairius po medžių paunksmėje plytinčias kapines suvokėme, kiek darbo reikia, kad jos atrodytų tokios tvarkingos kaip šiandien. „Dėl švaros, dėl visko, tai jeigu dar kas keltų pretenzijų, tai, žinokit, nežinau...“- patenkinta žvalgosi po savo „numylėtas kapines“ moteris.

„Pernai pirmąkart per 20 metų aš talkos gavau, vaje, kaip buvau dėkinga seniūnui“,- pasakojo Anelė.

 
Rūšiuoja kitų atliekas

„Visi kas atvažiuoja, pagiria: „Gražiausi kapai tai Kaimelio...“- savo darbo vaisiais džiaugiasi Anelė, jau dvidešimt metų dirbanti kapų sarge ir turinti savo supratimą, kaip turi atrodyti kapinės. Tą supratimą galima įvardinti vieninteliu žodžiu: „Tvarkingai“. Jokių lapų, peraugusios žolės, jokių šiukšlių.

„Drūčiai pritariu rūšiavimui. Iš savo pusės mes, atrodo, viską padarom, bet ne visi žmonės sąžiningi. Jiems vienodai – kur įmesi, ten gerai. Bet mažu išmoksim...“,- viliasi A. Žemaitienė. Tačiau tam ne visada yra sąlygos. Pavyzdžiui, lapų kapinėse nėra kur dėti, tad tenka juos versti į bendro naudojimo konteinerius. Juk artimiausia kompostavimo aikštelė – Lukšių seniūnijoje. Kai lapų daugiau, jie vežami į seniūno žemės sklypą, kur daromas puvinys.

Nors niekas neprašo, neverčia, negrasina, Anelė ir jos vyras Zigmas patys savanoriškai išrūšiuoja atliekas, kai randa jų krūvas prie konteinerio: „Šiandien čia išvalyta, bet būna priversti didžiuliai kalnai. Jei žmonės išmeta lapus, tai tuoj šalia atsiranda ir vainikai, ir žvakės. Tai šiek tiek, kiek įmanoma, atrenkam, ką daryt. Tačiau, pasakykit jūs man, kaip išrūšiuoti žvakės indelį? Metalas turi eiti atskirai, stiklas atskirai, o juk dar yra prilipęs parafinas prie sienelių, ir jį atkrapštyt reikia. Čia turi būti šventas žmogus, kad taip darytum, šiaip niekas nesikrapštinės“,- pasakoja Anelė.

Puse etato dirbanti Anelė teigia, kad darbo kapuose užtenka visus metus ir tikina, jog jei dirbtų viena tikrai nesuspėtų taip išgražinti kapinių, kaip jos atrodo šiandien.

Už savo darbą moteris kas mėnesį gauna 364 litus. Paklausta, kiek valandų per dieną dirba kapinėse, Anelė susijuokia: „Kai daug lapų, tai tikrai dienos neužtekčiau juos sugrėbti.“

Kartu su moterimi į kapus kasdien eina vyras Zigmas, o kai kada, kai būna ypač daug darbo, ateina ir visa šeimyna. „Juk juos turi grėbt ir grėbt išvien, nes prikris tiek, kad su grėbliu nepatrauksi“,- sako Anelė.

Kapų sarge dirbanti moteris teigia, kad nors sunkiausias metas yra ruduo, darbo čia nestinga kiaurus metus. Vasarą pjauti žolę, grėbti liepų žiedlapius, žiemą – stumdyti sniegą. „Sunkiai dirbu. Vis tiek, žinokit, sunkiai dirbu. Gerai, kad jaunimas padeda“,- teigia Anelė, kartais išgirstanti, esą ji čia nieko neveikia. Bet į tai moteris numoja ranka: „Žmonės nesupranta.“

Anelė įsitikinusi, kad du žmonės tvarkos nepadarys: „Sargyba turi stovėti nuo ryto iki vakaro, bet nieks tokio atlyginimo neduos. Ir tai už pusę etato aš čia „siuntu“. Na žinoma, čia mano numylėtos kapinės ir aš jas tikrai puoselėju“,- beria greitakalbe Anelė, nestokojanti nei energijos, nei optimizmo.

Labiausiai darbus palengvino technika: „Kai nusipirkom už savo pinigėlius žoliapjovę, tai buvo išganymas. O iki tol tai su dalgiu pjaudavom.“

Paklausta, ar už tokį menką atlygį dirbanti ir už savo pinigus techniką perkanti moteris nejaučia apmaudo, ar noro atsisakyti šio darbo, Anelė paprieštarauja: „Bet gražu man, smagu! Vasarą nusigrėbiu, žalia, tiesiog eini čia kaip alėja kokia, dūšia atsigauna.“ Kad kapai niūri vieta, Anelė taip pat nesutinka: „Tiek metų gyvenam, pripratę.“

Labiausiai kapuose dirbančius Anelę ir Zigmą piktina tie, kurie šiukšles meta ne tam skirtose vietose. Štai už tvoros numesti seni antkapiai. O greta jų jau ir maišelis žvakių indelių. „Sakau, žmonės šlykštūs, drūčiai, va Jėzau kokie šlykštūs. A tai čia tiems liktorėliams vieta?“- klausia Anelė.

Šiukšlės kaip magnetas, jei pamesi vieną, greta jos atsiras kita ir dar kita. Anelė rodo, kad dar visai neseniai, kai už kapinių tvoros buvo genimi medžiai ir ten gulėjo jų šakos, tuoj išaugo didžiausia šiukšlių krūva. Žmonės dar nepakankamai sąmoningi šiuo klausimu.

„Jei bobutė papils lapų krūvutę, tai greit toj vietoj išaugs kalnas. Skaudu, kai darbo neįvertina, žinokit, skaudu. Mes dirbam, darom, kuopiam kaip padūkę, o atėję vėl randam. Na nejau sunku nusinešt savo sąšlavas sugrėbtas nuo kapo? Žmonės kokie bjaurūs, tai baisu pagalvot. O bjaurūs dėl to, kad netvarkingi. Mato, kad pamestos kelios šiukšlės, nesvarbu, kad ne vietoj, jie tuojau ant jų mes ir daugiau. Kita mažu tikrai negali kitaip, pavyzdžiui atėjo kokia senytė, mažu ji nevalioja į tą konteinerį įkelti, o jaunas atėjęs ant viršaus papylė. Visko būna. Aš negaliu. Vyrai atvažiuoja, konteineriai tušti, o prie jų krūva lapų“,- pasakoja apie netikusius gyventojų įpročius kapų sargė.