Asta GVILDIENĖ

Jau eina antri metai, kai dirba naujai išrinkta rajono savivaldybės taryba. Skaitytojų pageidavimu apie tai, kaip sekasi dirbti žmonėms, stojusiems prie valdžios vairo, kaip jie vertina kolegų ir savo darbo rezultatus, su kokiomis nuotaikomis žvelgia į kasdieninį gyvenimą, šiandien kalbamės su pirmąją kadenciją tarybos opozicijoje dirbančia Violeta Simanavičiene.

Nuotr. V.Simanavičienė mano, kad visi turėtų gyventi sąžiningai. Tuomet ir iš Aukščiau būsi apdovanotas -  gal darbas labiau seksis, gal sveikatos daugiau turėsi ar aplinkiniai žmonės labiau gerbs...

Ar nebuvo sunku įsitraukti į darbą taryboje?

Pradžia buvo labai sunki. Atėjau nežinodama, koks iš tiesų yra tarybos darbas. Tai ne tik dalyvavimas posėdžiuose. Tai sprendimo suradimas. Pažiūrėkite, kiek metų tęsiasi kai kurių klausimų sprendimas. Reiškia, iki manęs irgi nebuvo gudrių, kad jį išspręstų. Norint viską suprasti, reikia ir teisinių žinių turėti, ir į vietą nuvažiuoti. Viskas yra ne taip paprasta.

 
Ar reikalinga tarybai opozicija?

Manau, reikalinga. Ji turi būti, kad pozicija neužmigtų ant laurų. Manau, opozicijoje dirbantys tarybos nariai turi galimybę išsakyti priešingą nuomonę valdančiajai daugumai, o esant pozicijoje, kad ir kitokią nuomonę turėsi, tačiau jei ji nesutaps su daugumos nuomone, kažin ar ją galėsi išsakyti. Ten visi eina buldozeriu. Tačiau būna tokių klausimų, kai nėra ko prieštarauti ir opozicija pritaria pozicijai. Tad ne visada ji burbuliuoja prieš.

Iš pradžių galvojau, kad negalioja. Buvau optimistė. Dabar tikrai žinau, kad politikoje vienas lauke - ne karys. Tu net į valdžią negali papulti neturėdamas atitinkamo žmonių parašų kiekio arba kurios nors partijos narystės. Vienas gal versle gali būti, o politikoje reikia komandos. Jei ta komanda susirenka didelė, tai tau nei kariauti nereikia. Turi užnugarį.

Ar reikėtų mažinti tarybos narių skaičių, sumažėjus gyventojų skaičiui rajone?

Jei tarybos narys būtų etatinis darbuotojas ir dirbtų nustatytą valandų skaičių nustatytoje darbo vietoje, tada, manau, būtų galima sumažinti tarybos narių skaičių. Tada būtų galima iš jų reikalauti daugiau, kad dirbtų produktyviau, kad tas darbas nebūtų spontaniškas. Dabar gi, mes turime savo darbus, iš kurių pragyvename, ir ne vienam būna problematiška iš tų darbų ateiti į tarybos posėdžius ar klausimų svarstymą komitetuose. Todėl sumažinus tarybos narių skaičių, manau, visai atitrūktume nuo žmonių. Jie neturėtų kaip prie tarybos narių prieiti.

Galvoju, kad viskas priklauso nuo šalies valdžios sprendimų. Pati dalyvavau rajono mokyklų tinklo reformoje ir mačiau, kokie nustatomi terminai atlikti vienus ar kitus darbus, kad tam neskiriama lėšų. Tarybos narys niekam neturi įtakos. Jis gali tik sugalvoti, kaip geriausiai išspręsti klausimą vietoje su tuo ką turi. Daugiau nieko. Tačiau, manau, žmonėms trūksta sąžiningumo. Yra daug tokių, kurie, pavyzdžiui, socialines paramas gauna neteisėtai. Tai ne valdžia kalta, kad yra tokių žmonių, kurie žino, kad nepriklauso ir vis tiek ima. Tai jie nenori prisidėti prie to, kad visiems būtų geriau, kad daugiau pinigų liktų. Visi žino, kokias turi teises, bet savo pareigų – save ir savo šeimą išlaikyti, rūpintis savo tėvais, neatsimena. Pati dirbu Paslaugų skyrimo komisijoje ir kiekvieną mėnesį matau eiles žmonių, laukiančių galimybės patekti į globos namus ar gauti ilgalaikę socialinę globą. Ne visi jie yra vieniši. Didelė dalis turi ir vaikus, ir anūkus, tačiau yra niekam nereikalingi. Manau, žmonės pamiršta savo pareigas ir yra nusisukę nuo savęs ir savo artimo.

Ko daugiau matote šiandieniniame gyvenime: pozityvumo, abejingumo, negatyvumo?

Manau, šiandien nėra pozityvaus žiūrėjimo į viską aplinkui, nes žmonėms tai nėra patogu. Visada norėčiau, kad pozityvumo būtų daugiau. Rinkiminis laikotarpis nudžiugino tuo, jog pamačiau, kad žmonės nėra abejingi. Ypač jaunimas. Jam rūpi ateitis. Be to, žmonės patys turi pasirinkti, kaip gyventi – pagal sąžinę, savo galimybes, ar kažką parduodamas. Dabar atsirado daug tokių įdomių perkamų dalykų, kas, rodos, anksčiau nebuvo prekė. Graudu, kad šiandien viską nurašome į menkus nuostolius ir einame lengvesniu keliu. Pripažįstu, niekam nėra lengva. Tačiau tie, kas iš tiesų sunkiai gyvena, tyli ir nesiviešina.

Ar į rytojų žiūrite su optimizmu? Koks jūsų gyvenimo kredo?

Pati esu optimistė ir darbininkė. Reikia ne tik kalbėti, bet ir dirbti ta linkme – išsišluoti savo kiemą, išvirti vaikams valgyti, nepilti ant kitų žmonių purvo, dirbti ir judėti nuo ryto iki vakaro. Jei visi dirbtų ir matytų, kiek daug padarė, gyventi būtų geriau. Mūsų tėvai dirbo ir mes turime dirbti. Kitaip tas optimizmas neateis. Kuo daugiau dirbsi – tuo didesnis optimistas būsi. Aš visada stengiuosi atsisukti į saulę, į šviesą, tada visi šešėliai lieka man už nugaros. Manau, visiems reikia ieškoti šviesos, visiems reikia gyventi sąžiningai. Tuomet būsi apdovanotas iš Aukščiau. Gal seksis darbas labiau, gal sveikatos daugiau turėsi ar aplinkiniai žmonės labiau gerbs.