Gintarė MARTINAITIENĖ

Kai praėjusią gegužę devynerių metukų Dovydą ištiko nelaimė ir jis apdegė daugiau nei 70 proc. kūno, medikai beveik nedavė vilties, kad jis išgyvens. Visgi berniuko noras gyventi buvo stipresnis už ištikusią nelaimę. Dabar dešimtmetis kiek įmanydamas kabinasi į gyvenimą, mokosi ir turi svajonių. Tačiau itin sunkiai besiverčiančiai mamai sudėtinga patenkinti ir būtiniausius poreikius, nekalbant apie svajonių išpildymą.

Nuotr. Stebuklas – taip apie Dovydą ir jo būklę kalbėjo medikai. Dabar pats berniukas tiki stebuklu, kad kas nors išpildys jo norą turėti gitarą. Tuo nori tikėti ir jo mama Gailina.

13 operacijų ir klausimas, ar išgyvens

„Baisu ir viskas“, - apie sūnaus būklę ir ištikusią nelaimę sako jo mama naumiestietė Gailina Menkelevičienė. Moteris prisiminė, kad nelaimė ištiko praėjusią gegužę, kai berniukas bandė pasidaryti fejerverką, tačiau degus skystis sprogo ir neatsargaus žaidimo pasekmės buvo itin skaudžios. Berniukas apdegė veidą, galvą, kvėpavimo takus, krūtinę, nugarą, abi rankas bei šlaunis. Pusę metų Dovydas praleido Kauno klinikose, jam buvo atlikta 13 operacijų, o kiek dar jų reikės ateityje, neaišku. Apie iškęstus skausmus tikriausiai net nereikia kalbėti - maždaug keturis mėnesius perrišant žaizdas vaikui buvo duodama narkozė. „Sąmonę jau buvo atgavęs anksčiau, tačiau labai slopino vaistai. Reanimacijoje išbuvo apie pusantro mėnesio ir gydytojai vis sakydavo, kad kažin ar išgyvens“, - slogiais prisiminimais dalijosi Dovyduko mama. Vėliau laiką jis leido sanatorijoje, buvo taikoma reabilitacija.

 
Trūksta pinigų

Stebuklas – taip apie Dovydą ir jo būklę po tokios nelaimės kalbėjo medikai. Aišku, apdegus daugiau nei 70 proc. kūno yra daugybė problemų. Berniukas negali ištiesti kairės rankos, galvą į šoną traukia surambėjusi kaklo oda, tad jam skirti masažai. Mamai nemažas galvos skausmas, kaip vaiką vežioti iš Kudirkos Naumiesčio į Šakius, nes materialinė padėtis itin sunki. Be to, kartkartėmis vis reikės pasirodyti specialistams Kaune. Nemažai reikia įvairių medikamentų, kurių kainos gana smarkiai kandžiojasi, nors poreikis dėl to nemažėja, be to, daugelis jų - nekompensuojami. „Viena tūbelė 150 litų kainavo, tai nupirko klasioko mama“, - guodėsi naumiestietė. Ji sako girdėjusi apie specialius ortopedinius drabužius, kurie padėtų Dovydo kūnui labiau atsigauti, tvirtėti, tačiau pinigų jiems įsigyti moteris neturi. Apskritai, jei ne G. Menkelevičienės mama, pas kurią ir gyvena šeima, ji nežino, kaip išgyventų. „Ji ir mokesčius moka, ir malkomis rūpinasi. Jei ne ji, nežinau, kaip būtų“, - tikino Gailina, kurios bendros keturių asmenų šeimos pajamos sudaro apie tūkstantį litų.

Pats Dovydas džiaugiasi, kad pagaliau yra ne ligoninėje, o namuose. Nors kūnas ir neklauso taip, kaip norėtųsi, tačiau berniuką guodžia tai, kad jo jau nekankina skausmai. Namuose jis gali pažaisti kompiuteriu, pabendrauti su sese. Į namus mokyti Dovydą ateina mokytoja. Dešimtmetis mėgsta ne tik matematiką, konstruoti bei piešti automobilius, bet ir gaminti valgį. Tiksliau, eksperimentuoti gaminant. Jo mama pasakojo, kad vaikas itin meniškos prigimties ir labai gabus. Kuo norėtų būti užaugęs, sako dar labai nemąstęs, tačiau galbūt pasieniečiu. Visgi dabar jis labiau galvoja apie dabartį, o ne apie tolimą ateitį ir turi vieną didelę svajonę – dovanų gauti gitarą. „Labai norėčiau išmokti ja groti“, - paaiškino berniukas. Kiek reali ši svajonė, niekas neprognozuoja, tačiau Dovydas sako tikintis kalėdiniais stebuklais ir galbūt atsiras galinčių išpildyti šį norą.

Tuo tarpu šiek tiek kitokius poreikius dabar pasiryžusi išpildyti Šakių pensininkų bendrijos „Bočiai“ pirmininkė Liuda Samuolienė. Ji ne vienerius metus bendrauja su Kanados fondu „Pagalba Lietuvos vaikams“ ir su prašymu, ar nežino vaiko, kuriam būtų reikalinga parama, kreipėsi į Socialinių paslaugų centrą. „Net nereikėjo galvoti, ką siūlyti, nes žinojome, kad Dovydui ypač reikia pagalbos“, - pasirinkimą aiškino Socialinių paslaugų centro direktorė Vilma Bielskienė. L. Samuolienė, gavusi gydytojų receptus, jau tą pačią dieną žygiavo į vaistinę supirkti reikiamus medikamentus. Būtent vaistams, pagal fondo nuostatus, ir galima skirti daugiausiai lėšų. Taip pat galima nupirkti šiek tiek drabužių, tačiau tiek V. Bielskienė, tiek L. Samuolienė svarstė, kaip dar pagelbėti sunkai besiverčiančiai šeimai. Galbūt atsirastų galinčių pagaminti ar padovanoti stalą kompiuteriui, galbūt kažkas padovanotų drabužių, paremtų finansiškai. „Sudėtinga situacija, net nežinau“, - padėtį apibūdino Dovydo mama. Aišku, kaip svarstė ji, būtų smagu, jei išsipildytų sūnaus svajonė turėti gitarą, jei atsirastų stalas, pagerėtų buitis, tačiau už viską svarbiausia -  Dovydo sveikata ir kaip ją stiprinti, kai finansinės galimybės labiau nei ribotos.

Norintys ir galintys padėti Dovydui gali tai padaryti bendraudami su Socialinių paslaugų centru ir jo vadove V. Bielskiene (tel. nr. 52294).